Tinklaraštis
Smulkusis verslininkas: turint nuosavą verslą – nuobodžiauti nėra kada
- Pradžia: 1993 m. netekęs darbo zootechnikas pasekė kitų pavyzdžiu ir įkūrė alaus kioskelį.
- Dabar: 2 parduotuvės.
- Veiklos sritis: Maisto ir buities prekių parduotuvės kaimo vietovėse.
- Sėkmės paslaptis: Kasdienis rūpestingas darbas.
- Ateities planai: Laimėtą prizą panaudos apyvartinėms lėšoms.
„Viskas įvyko ekspromtu“, – šypsosi įmonės „Arsterina“ vadovas Artūras Januškevičius, paklaustas, kaip jis, zootechnikas, prieš daugiau nei dvi dešimtis metų tapo smulkiuoju verslininku. 1993-aisiais įkurta Artūro įmonė šiandien valdo dvi maisto parduotuves Antanave (Kazlų Rūdos sav.) ir Keturvalakiuose (Vilkaviškio r. sav.) bei suteikia darbo dešimčiai vietos gyventojų.
„Reikalai mums neblogai ėjosi iki ekonominės krizės. Darbuotojų turėjome 24, dirbome per keturias vietas. Kai reikalai visai suprastėjo, teko dvi parduotuves uždaryti ir beveik pusę darbuotojų atleisti. Dabar liko tik dvi parduotuvės ir dešimt pardavėjų. Dirbame ir tikimės, kad ateityje vėl augsime. Išsilaikyti iki geresnių laikų – toks yra visų kaimo vietovių smulkių parduotuvių tikslas. Dabar kaimuose mažai kas liko. Visi dirbantys išvažiavę, likę tokie kaip aš ir tie, kurie neturi darbo. Galėčiau ir aš išvažiuoti, bet ką kitur geresnio rasi“, – sako Artūras ir čia pat priduria, niekada nesigailėjęs sprendimo pasukti į verslą.
Pradžia – alus iš Vilniaus
Tiesa, didelio pasirinkimo Artūras ir neturėjo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę kaimiškose vietovėse nebuvo daug veiklos. Be darbo liko ir mūsų pašnekovas: „Bandžiau darbintis, bet nieko neišėjo. Tada nusprendžiau sekti kitų pavyzdžiu – 1993-aisiais buvo didelis alaus pilstymo kioskelių bumas. Pilstė vieni, kiti, treti. Pagalvojau, o man kodėl nepabandžius? Nuo šios minties viskas ir prasidėjo. Alų į Kazlų Rūdą net iš Vilniaus veždavau. Naktimis keldavausi, antrą valandą išvažiuodavau, aštuntą ryto jau parveždavau šviežio alaus. Žmonėms mano bariukas patiko. Taip verslas ir įsisuko“. Vėliau baro Kazlų Rūdoje verslininkas atsisakė ir pertvarkė jį į maisto prekių parduotuvę, dar vėliau verslą išplėtė įsteigdamas tris naujas maisto parduotuves.
Viską pats
Artūras pasakoja, jog turint nuosavą smulkųjį verslą nuobodžiauti nėra kada. Ant Artūro pečių gula visi ūkvedžio darbai, jis pats prižiūri ir parduotuvių aplinką. „Kartais dar pasižiūriu atvežtas prekes, seku pinigų judėjimą: kiek suprekiauta, kiek išleista, koks likutis. Jei nori išlikti versle, turi viską žinoti – važiuoja įvairios inspekcijos, jų daug, o tu – vienas. Pats turi viską žinoti ir sužiūrėti. Tačiau tiek, kiek dirbau pačioje verslo pradžioje – jau nebedirbu. Dirbau nuo ryto iki vakaro ir naktimis prekes vežiodavau, bet dabar jau kitaip mąstau ir daugiau pasitikiu savo darbuotojais. Būti verslininku nėra paprasta, net jei iš šono žiūrint taip neatrodo. Visgi nors turtų tokiame versle nesukaupsi, bet pasispaudęs ir pasitaupęs gali iš savęs gyventi ir nebūti niekam skolingas“.
Smulkiesiems reikalingas palaikymas
Nors tiesioginės konkurencijos Artūro parduotuvės neturi, tačiau tokiems kaimo vietovių smulkiesiems prekybininkams išsilaikyti sunku. Pritraukti naujų klientų praktiškai neįmanoma, nes kaimiškų vietovių gyventojų skaičius mažėja, o esamų pirkėjų perkamoji galia tebėra susilpnėjusi. „Smulkiesiems verslininkams reikalingas palaikymas“, – pripažįsta Artūras, todėl sveikina šiais metais Lietuvoje vykstantį smulkiųjų verslininkų palaikymo projektą „Kiekvienas gali būti didelis“. Artūro parduotuvės jame dalyvauja nuo pat pradžios. Rugsėjį verslininką pasiekė netikėta žinia – įmonė laimėjo 3 tūkst. eurų prizą. Pinigus Artūras žada panaudoti apyvartinėms lėšoms ir ketina dalyvauti artimiausiame projekto etape spalio 16–18 dienomis.
