Pradinių klasių mokytoja – apie šiuolaikinius vaikus: kai kalbame apie pinigus, viena tėvų klaida gali pridaryti labai daug žalos

Savarankiško gyvenimo pojūtis ir galimybė pačiam įsigyti norimą prekę – didžiulė pramoga tiek vaikams, tiek paaugliams. Tėvams tokia laisvė neretai kelia galvos skausmą – kiek duoti pinigų dienai, savaitei ar mėnesiui? Kaip vaikui paaiškinti, kad juos reikia leisti apgalvotai, o taupyti privalo visi? Tokie ir panašūs klausimai kyla bene visiems atžalas auginantiems suaugusiems. Paruošti vaiką savarankiškam gyvenimui svarbu ne tik dėl to, kad nenukentėtų tėvų piniginė. Teisingos pamokos vaikams pravers ir ateityje.

Pinigai vaikams teikia džiaugsmą

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos (LSMUG) pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Daiva Usonienė, apklaususi savo mokinius, pastebėjo – visiems vaikams pinigai teikia džiaugsmą. Be to, suteikia laisvės ir savarankiškumo pojūtį.
 

Daiva Usonienė, Asmeninio albumo nuotr.

„Pavyzdžiui, mes vykome į filmą, kuris buvo prekybos centre, ir vaikai turėjo savo pinigų. Nors jie ir visko turi, ir tėvai jiems viską ko reikia nuperka, jie buvo labai laimingi, nes galėjo tiesiog netgi sakyčiau mėtyti pinigus ir pirkti ką nori, patys priimti sprendimą.

O kai nuėjome su klase į parduotuvę pirkti ledų ir buvome visi susitarę, kad turime tik po du eurus, tai tikrai buvo labai gražus vaizdas, kaip jie pasimetę ir džiaugsmo pilnomis akimis bėginėja nuo šaldytuvo prie šaldytuvo – ir tą norėtų pirkti, ir tą. Netgi nustemba, kad dvi porcijos išeina ir tada svarsto, kokį sprendimą priimti – ar ištirps, ar neištirps, kol vieną suvalgys? Tada pagalvojau, kad jie nori dalyvauti suaugusiųjų gyvenime, priimti sprendimus, būti savarankiškais“, – pasakoja mokytoja.

Kada pradėti kalbėti apie pinigus?

„Turbūt aiškinimas ir prasideda nuo tada, kai mama išeina su vaiku į parduotuvę. Nuo to, ar yra pinigėlių, ar nėra pinigėlių, ar norint ką nors įsigyti griūnu parduotuvėje, kai kažko užsimanau, ar ne. Aišku, tada prasideda ir aiškinimas apie pinigo vertę – ar mums tikrai kažko reikia. Sakyčiau, nuo kokių 5 metų vaikas ir pats jau gali eiti su savo pinigu ir tada būtent pajusti, kad jis arba baigėsi, arba užsilaikė, jeigu kažko atsisakai“, – svarsto pedagogė.

„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė užtikrinta – prieš žengiant į mokyklą vaikas jau turi mokėti apskaičiuoti grąžą, pasitikrinti sąskaitos likutį ir gebėti planuoti savo išlaidas. Pirmokas, kaip sako ji, turi nemažai užduočių: jam reikia nusipirkti transporto bilietėlį, galbūt maisto ar kitų dalykų.

„Tai kada pradėti jį ruošti? Galbūt kai kas pradės kalbėti ir su ketverių metų vaiku, rūšiuoti monetas, dėlioti ar taupyti kažkam, tačiau bet kokiu atveju 5–6 metų vaikas jau tikrai turi būti įtrauktas į tokias veiklas, kaip ėjimas į parduotuvę, savo gimtadienio šventės biudžeto planavimas ir panašiai.

Jis turi girdėti, kaip tėvai planuoja pirkinius ir kodėl vieno ar kito negali sau leisti, jis turi būti girdėjęs apie tai, kad yra žmonių, kurie kesinsis jo pinigus pasisavinti. Nereiškia, kad reikėtų kažkaip specialiai tą vaiką įtraukinėti, bet aš sakyčiau, kad jis turėtų būti šalia ir girdėti. Man nepatinka pasakymas, kad pinigai yra ne vaikų tema. Vaikas turėtų matyti ir girdėti kiekvienos dienos sprendimus, kai kuriuose ir dalyvauti. Iš esmės, į pirmą klasę išeinantis vaikas bazinių žinių paketą apie pinigus griežtai turi turėti“, – aiškina finansų ekspertė.
 

Jūratė Cvilikienė, © DELFI / Josvydas Elinskas

Tačiau ar yra finansinių temų tabu, kuriomis su vaikais geriau nesidalinti? Kiek vaikai bus įtraukti į diskusijas priklauso nuo jų amžiaus ir tėvų noro dalintis. Tikėtina, kad su jaunesniais vaikais bus diskutuojama mažiau, o su paaugliais jau galima kartu planuoti ir atostogas, ir mokesčius. Vyresnėliams šių žinių trūksta, o didžiausia nuostaba ištinka sulaukus pilnametystės ir išvykus gyventi atskirai. Pasak J. Cvilikienės, tyrimai rodo, kad didžiausią nuostabą savarankiško gyvenimo pradžioje kelia maisto kainos.

„Išlaidos maistui yra vienos didžiausių, tačiau gyvenant pas tėvus susidaro įspūdis, kad jis yra nemokamas. Bet tai netiesa. Mūsų visų norai yra neriboti, o ištekliai riboti, tad matydami, kaip tėvai išteklius paskirsto ir kokių norų jie patys atsisako, vaikai išmoks ir į gyvenimą išsineš finansų valdymo bazę.

Kitu atveju, mes išleidžiame aštuoniolikmetį netvirtomis kojomis, kuris bando pats viską suprasti. Per tą laikotarpį, kol jaunas žmogus yra namuose, jis turi išmokti ir suprasti, kas yra finansai, kaip jie valdomi ir investuojami, kaip atrenkami norai ir kiti dalykai. Tyrimai rodo, kad 80–90 proc. žinių, įgūdžių ir supratimo mes išsinešame iš namų“, – sako specialistė.

Kiek kišenpinigių duoti?

Kaip teigia pradinių klasių mokytoja, jos patirtis rodo, kad tėvai pradinukams pinigų duoda ne dienai, o ilgesniam laikui – savaitei ar netgi mėnesiui. Vieni gauna 5 eurus, kiti – 20. Sumos įvairios, tačiau kuo ji didesnė – tuo daugiau pagundų juos išleisti.

Įvairūs tyrimai rodo, kad pradinukai iki gimnazijos pradžios kišenpinigius gauna kas savaitę, vyresni vaikai – kas mėnesį. Kaip aiškina J. Cvilikienė, iš pradžių vaikams reikėtų duoti nedideles sumas ir dažnais intervalais, vėliau po truputį intervalus ilginti ir didinti sumą, tokiu būdu jaunėliai išmoks gautus pinigus paskirstyti ir neišleisti jų per vieną dieną. Kitaip tariant – planuoti savo išlaidas. Kiek pinigų duoti – priklauso nuo finansinių galimybių.

„Vienas dalykas yra duoti pinigų, už kuriuos vaikas turėtų pavalgyti, nusipirkti autobuso bilietėlį, susimokėti už popamokinę veiklą. Tam skiriama labai konkreti suma ir apie tai tėvai turėtų su vaiku pasikalbėti, paklausti, ar tam ir buvo skirti pinigai ir kaip sekėsi išdėlioti skirtą sumą. Pati šiuo metu auginu tris paauglius, kuriems skiriami pinigai maistui ir konkretiems dalykams. Aš jų tikrai paklausiu, kur tie pinigai buvo išleisti, kaip jiems pavyko, kai kada net ir reikalauju įrodymų, kad jie buvo išleisti maistui. Vis tik tėvai turi išmokyti ir atsakomybės.

Jei vaikas per vieną dieną išleido visai savaitei maistui skirtus pinigus, tai dar nereiškia, kad reikėtų jį gelbėti papildomais pinigais. Galbūt jam likusias dienas reikės įsidėti sumuštinių iš namų, bet tai bus nuostabi pamoka ir diskusija, kaip tuos pinigus reikia išsidėlioti. Nereikėtų vaiko bausti, pirmiausia reikia su juo kalbėtis“, – teigia finansų ekspertė.

Ir yra kiti pinigai, kuriuos jaunas žmogus gauna kaip dovanas iš senelių per Kalėdas ar gimtadienį, galbūt jų duoda tėvai už deramą elgesį ar tam tikrus pasiekimus. Čia, pasak pašnekovės, yra vaiko pinigai ir jis turi pats nuspręsti, kur juos išleis, kam taupyti. Būtent į pastarąsias išlaidas tėvai turėtų kištis mažiausiai. Tyrimai rodo, kad kuo vaikas savarankiškesnis ir kuo daugiau galimybių jis turi savo finansines žinias išbandyti – tuo jo finansinis raštingumas didesnis.
 

Asociatyvi nuotr., © ELTA / Marius Morkevičius

Vis dėlto, pasitaiko atvejų, kai parduotuvėje vaikui staiga užsigeidus žaislo ar kitos prekės, tėvai griebiasi jos pirkti. Toks elgesys nėra tinkamas.

„Paklausiau vaikų apie taupymą – kada jiems lengviau ar sunkiau taupyti? Jeigu jie eina su tėvais į parduotuvę, kažko nori ir prašo tėvų, o pastarieji sako: taigi turi, nusipirk, tada vaikams užsidega raudona lemputė, kad gal man nereikia ir prasideda svarstymas, ar tas daiktas tikrai reikalingas. Blogai būna, jeigu prasideda tėvų pataikavimas, kad tu paturėk, dar neišleisk, aš tau nupirksiu. Tada taip gaunasi, kad jie užkerta kelią taupumui ir supratimui, nes tada vaikas supranta, jog vis tiek turės, net jei ir dabar nusipirks norimą daiktą“, – pasakoja pradinių klasių mokytoja D. Usonienė.

J. Cvilikienė aiškina, kad tokioje situacijoje vaikas išmoksta, jog tėvai turi neribotus resursus ir visi jo norai bus įgyvendinti. Jos nuomone, ilgalaikėje perspektyvoje tai tėra žala vaikui – jam teks susidurti su realybe, kurioje nebus pagalbos, galinčios įgyvendinti jo norą. Ji siūlo prieš einant į parduotuvę ir žinant, kad ten bus pavojingas ruožas su puikiais žaislų pasiūlymais, vaikui iš anksto pasakyti, jog šį kartą jokių pirkinių neplanuojate.

„Aš dažnai savo vaikų klausiu, kai jie sako, kad kažko nori, – primink, kokia čia yra proga? Nes tarsi nei Kalėdos, nei gimtadienis, tai jeigu tu nori papildomai šitą daiktą įsigyti, tam yra skirti tavo pinigai ir tu gali nuspręsti, kur juos panaudoti. Man tikrai ne kartą tekę matyti, kuomet pasiūlius įsigyti už savo santaupas, to daikto stebuklingai nebereikia. Tai reiškia, vaikas sugeba įvertinti norimo daikto vertę“, – pastebi pašnekovė.

D. Usonienė atkreipia dėmesį, kad su tinkama tėvų pagalba vaikai mėgsta taupyti ir rimtesniems pirkiniams ar savo svajonėms, pavyzdžiui, būgnams ar telefonui.

„Daugelis vaikų įvardija, kad jeigu jie stengiasi taupyti, neišlaidauti, tai jų svajonei išsipildyti pinigais prisidės ir tėvai. Tada vaikas yra suinteresuotas, stengiasi neišlaidauti. Labai daug vaikų įvardija dar ir tai, kad jie tuos savo sutaupytus pinigus prideda prie bendrų šeimos reikalų. Nesakau, kad kelionėms kokioms, bet, pavyzdžiui, drabužėliams. Dar vaikai man yra pasakę, kad supranta, jog geriau taupyti dideliam pirkiniui, bet vis dėlto jiems labai patinka ir kažką mažo nusipirkti“, – šypteli mokytoja.

Pinigai už gerą elgesį ir pažymį?

Dažnai tėvai savo atžaloms moka pinigus už tam tikrus darbus. Tai gali būti sutvarkyti namai, nuvalytos dulkės ar atlikta pavasarinė spintos revizija. Pinigų nevengiama mokėti ir už gerus pažymius ar kitus akademinius pasiekimus. Pasak J. Cvilikienės, tokios finansinės paskatos ne visuomet atneš gerus rezultatus.

„Ar norime, kad vaikas vėliau prašytų pinigų už bet kokį savo darbą? Klausimas. Sakykime, Jungtinėse Amerikos Valstijose labai anksti vaikai skatinami užsidirbti, pavyzdžiui, pjaunant žolę. Rytų kultūrose ši praktika taikoma ne taip dažnai. Mano galva, mes visi namuose turime pareigas, kurias atliekame nemokamai. Toks yra gyvenimas. Tėvai turbūt irgi negauna papildomų pinigų už tai, kad gamina maistą šeimai.

Tai būtų gerai sutarti, kokios yra vaiko pareigos šeimoje: susitvarkyti savo kambarį, išvesti šuniuką į lauką ir panašiai. Už jas mokėti nereikėtų. Jeigu vaikas nori daryti kažką papildomai, kas pareigose neaprašyta, pavyzdžiui, pasisiūlo nuvalyti langus ar nupjauti žolę, o tėvai tam samdytų kažkokį žmogų ir už tai jam mokėtų pinigus – tai yra labai puikus būdas užsidirbti.

Tačiau man kartais labai liūdna girdėti, kad samdomam žmogui tėvai tarsi mokėtų daugiau, o vaikui už tą patį darbą nori mokėti mažiau. Jeigu jis atlieka jį kokybiškai, reikėtų mokėti tiek pat, kiek mokėtų kitam žmogui. Kalbant apie mokestį už gerus pažymius, turbūt psichologai geriau galėtų atsakyti, kiek tai veikia, bet mano supratimu mokslas yra vaiko pareiga. Nesakau, kad tai yra blogai, bet ir nemanau, kad mes turėtume savo vaikams mokėti už tai, kad jie mokosi. Turbūt skamba keistokai“, – sako J. Cvilikienė.

O ar galima vaiką bausti per kišenpinigius?

„Kiek pakalbėjome su vaikais, tai jiems keistai nuskambėjo mano klausimas, ar jie yra baudžiami pinigais. Tai turbūt taip nėra. Reikėtų mokyti tokių dalykų, kad, tarkime, jeigu sudaužei kokį vazoną, tai ir atlygini tą žalą, tik galbūt ne namuose, o klasėje. Tai – lyg ir ne bausmė, o pasekmė ar išdykavimo, ar netinkamo poelgio. O dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, blogo pažymio, manau, kad taip ir nedaro tėvai. Kiek kalbėjau su vaikais – tokių patyrimų jie neturi“, – sako mokytoja.

Finansų ekspertė sutinka – bausmė turėtų būti reali pasekmė. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nesusitvarkė kambario, tokiame ir gyvena. Jeigu neatliko namų darbų – greičiausiai gaus blogą pažymį ir reikės namų darbus perrašyti. Jeigu išleido savaitei skirtus pinigus per dieną – teks sugalvoti, kaip keturias dienas prasimaitinti.
 

Asociatyvi nuotr., © DELFI / Andrius Ufartas

„Bet vėl, jeigu, pavyzdžiui, toje šeimoje susitarta, kad kažkoks papildomas skatinimas yra tik jeigu vaikas gerai mokosi ar gerai elgiasi ir jam nepavyksta, tai turbūt natūrali bausmė būtų to papildomo skatinimo neskyrimas. Bet čia aš nekalbu apie pinigus skirtus maistui. Jokiu būdu.

Tačiau nežinau, ko tos bausmės išmoko. Gal geriau aptarti. Buvo mano šeimoje toks atvejis, kada sūnus visus savo pinigus išleido, nuėjo į parduotuvę, norėjo kažką nusipirkti kortele, kortelėje nebuvo pinigų, grįžo ir sako: žinai, aš bankrutavau, aš nieko neturiu, jokių pinigų. Tai jau yra jo bausmė – jis neturi pinigų, bet tai yra ir puiki proga aptarti, kaip jis galėjo pasiskaičiuoti, padėlioti išlaidas. Daugiau reikėtų kalbėtis, ne bausti“, – asmenine patirtimi dalijasi specialistė.

Grynieji pinigai ar kortelės?

Vis sparčiau judant skaitmeninės realybės link, kyla klausimas, kada vaikams duoti grynuosius pinigus, o kada suteikti galimybę atsiskaityti virtualiai. Pasak J. Cvilikienės, tikslios amžiaus ribos, kada vaikams leisti atsiskaityti kortele – nėra. Tačiau ji pastebi, kad jau dabar mokyklose neretai net nėra galimybės atsiskaityti grynaisiais.

„Būna, kad vaikams tenka atsiskaityti ir mokyklos kortele, ir išmaniaisiais laikrodukais ar banko kortelėmis. Vaikui teks naudotis išmaniosiomis technologijomis, nors jis gal dar nėra subrendęs ir jam tikrai paprasčiau susiskaičiuoti, kiek saujoje turi pinigų ir kokia yra jo grąža.

Tai irgi yra mūsų tėvų uždavinys ir iššūkis, nes mūsų vaikai greičiausiai gyvens visuomenėje be grynųjų apskritai. Ir mes patys matome, kad mes vis dažniau apsiperkame socialiniuose tinkluose – skaitydami naujienas gauname pasiūlymus ir atliekame pirkimą. Nekyla klausimų – vaikams reikės gyventi toje skaitmeninėje erdvėje.

Mes joje gyvename jau dabar – šeima juk neparneša atlyginimo ant stalo ir vaikas jau nemato, kaip čia tie pinigai dėliojami į krūveles. Jie dėliojami virtualiame pasaulyje. Todėl mes turime apie tai su jais kalbėti, kad jie suprastų, kaip tai vyksta. Tai galbūt mokyklinis amžius yra tikrai tas laikas, kai mes turime išmokyti vaiką pasitikrinti sąskaitos likutį, žinoti, kad į paauglius taikosi sukčiai, prašydami išgryninti pinigus, pasinaudoti jų kortelėmis, siūlo gerus darbo pasiūlymus“, – aiškina pašnekovė.

Kaip teigia finansų ekspertė, jeigu 14 metų vaikas, turėdamas kortelę, gali pirkti internetu, tie patys sukčiai, kurie taikosi ir į suaugusiuosius, gali prašyti paauglio pervesti pinigus į jų sąskaitas.
 

Asociatyvi nuotr., © DELFI / Julius Kalinskas

„Pavyzdžiui, gali būti kažkokios fiktyvios parduotuvės. Paaugliai masiškai perka žaidimus, kuriuos jiems gali pardavinėti iš netikrų svetainių. Todėl reikia padėti vaikams suprasti, kaip tai pastebėti. Vienas iš būdų yra pabandyti su tiekėju susisiekti kitu būdu, kitu keliu nei jis nori su tavimi: pabandyti paieškoti adreso, telefono, paskambinti, paieškoti atsiliepimų internete, ar tikrai tokia įmonė egzistuoja, koks čia pasiūlymas mane pasiekė.

Vyresniems jaunuoliams siūloma užsiimti kažkokia veikla, kuri brangiai apmokama. Tikrai esate matę skelbimų, kur įvardijamos labai didelės sumos, o daryti tarsi nieko nereikės: prašoma duoti savo sąskaitos numerį, kortelės numerį ir išgryninti pinigus. Koks nors žmogus perveda pinigų sumą ir paprašo jaunuolio ją išgryninti. Tokiu būdu plaunami pinigai. Taip tikrai galima tapti sukčiavimo schemos dalimi. Todėl mes ir sakome: niekada neduoti savo sąskaitos numerio, niekada neduoti savo prisijungimų, niekada nespausti ant jokių nuorodų, kol nesi įsitikinęs. Ir suaugusiems, ir jaunuoliams galioja tos pačios taisyklės“, – tvirtina J. Cvilikienė.

Viskas įmanoma, kai turi planą! Įsivertinkite finansinę sveikatą trumpu testu ir pradėkime planuoti drauge >> Atlikti testą