Bendraamžių patyčios: kaip elgtis susidūrus ir kaip didinti pasitikėjimą savimi| Pataria socialinė darbuotoja

Vaikų ir paauglių patyčios – skausminga patirtis, kuri gali turėti įtakos gyvenimo kokybei net ir jau suaugus. Kaip reaguoti į patyčias, didinti atsparumą ir pasitikėjimą savimi bei kokį vaidmenį patyčių situacijose atlieka suaugusieji, atsako Aurelija Bučmytė, socialinė darbuotoja, TBRI (pasitikėjimu pagrįstų santykių įgyvendinimo) praktikė.

Svarbiausia – nelikti vienam

Pasak A. Bučmytės, patyčios Lietuvoje yra labai paplitusios, o išskirti vaikų grupes, iš kurių tyčiojamasi, – beveik neįmanoma. Anksčiau buvo manoma, kad dažniausiai tyčiojamasi iš nepasiturinčiose šeimose augančių, kukliau besirengiančių, atrodančių vaikų, tačiau šiandieną patyčių auka gali tapti bet kuris. 

Specialistės teigimu, atsidūrus pačiame patyčių situacijos įkarštyje, vaikui labai sunku suvokti, kaip reikėtų reaguoti, kai jį žeidžia ir skaudina. Tačiau bene svarbiausias patarimas – kuo greičiau pasitraukti iš tos situacijos ir ne bandyti susidoroti vienam, o kreiptis į suaugusįjį. 

„Kartais tėvai rekomenduoja „duoti atgal“, tačiau patyčių metu vaikui reikėtų nubrėžti ribą ir pasakyti, pavyzdžiui, kad „man nepatinka, ką tu darai, ką tu kalbi“ bei atsitraukti. Ne vaikus reikia palikti pačius spręsti, o suaugę turi ateiti ir padėti vaikams spręsti patyčių klausimą“, – teigia A. Bučmytė.

Tokios pat taktikos A. Bučmytė pataria laikytis ir internetinių patyčių atveju. Socialiniuose tinkluose ar kitur internetinėje erdvėje patyčias kurstančiam bendraamžiui nereikėtų atsakinėti į komentarus, žinutes. Verčiau, anot specialistės, kreiptis į puslapio administratorius dėl netinkamo turinio pašalinimo, išsaugoti įrašų ar žinučių ekrano nuotraukas ir užblokuoti asmenį. Na, o tokiais patyčių kurstymo įrodymais reikėtų pasidalyti su žmogumi, kuriuo pasitikima ir kuris galėtų padėti spręsti susidariusią situaciją – tėvu, globėju ar mokytoju.

„Vaikas, kuris kursto patyčias, yra linkęs vis agresyviau tai daryti, jeigu nėra stabdomas. Tačiau jeigu įsitraukia ir vaikai, ir tėvai, ir mokytojai, ar, pavyzdžiui, socialiniai pedagogai, galima nesunkiai užkirsti kelią tokiems dalykams“, – teigia A. Bučmytė.

Vengti besityčiojančio ir bauginančio – tik laikinas sprendimas

Tinkamai reaguoti aukai pasidaro dar sudėtingiau, kai žodinės patyčios išauga į fizinę agresiją. Tuomet, kaip pažymi specialistė, vaikui tampa itin baisu – atsiranda grėsmė būti sužeistam ne tik emociškai, psichologiškai, bet ir fiziškai. 

„Tokioje situacijoje labai svarbu suprasti, kad priešintis nėra tikslinga, nes paprastai tai būna nelygiavertė kova. Dažniausiai būna keli vaikai, kurie užsipuola vieną. Todėl net jei vaikas užkliudomas, pastumiamas, jam svarbu nesustoti, eiti toliau ir rasti saugią vietą“, – kalba A. Bučmytė. 

Taip pat pravartu stengtis eiti ne vienam, turėti draugą, paprašyti, kad jis palydėtų. Jeigu žinoma, kad patyčias kurstantys vaikai, pavyzdžiui, į mokyklą eina konkrečiu keliu, būtų išmintinga ir vengti to kelio. 

„Na, o jei vaikas mato, kad jam neišvengiamai teks praeiti pro grupelę besityčiojančių ir bauginančių žmonių, svarbu kuo tvirčiau ir labiau pasitikinčiu balsu pasakyti „tai man nėra juokinga, aš noriu praeiti“ arba, pavyzdžiui, „liaukitės“ ir nesustojant praeiti. Tačiau tai nėra problemos sprendimas, tai tik padeda apsisaugoti, kol įsikiša suaugusieji ir situacija yra spendžiama“, – akcentuoja specialistė. 

Pasitikėjimo savimi pagrindas – artimi santykiai šeimoje 

A. Bučmytė atkreipia dėmesį, kad vaiko pasitikėjimo savimi ir kitais sistema formuojasi šeimoje nuo mažų dienų. Ypatingai pirmaisiais gyvenimo metais šeima yra ta vieta, kurioje vaikas įgyja savivertę, pasitikėjimo, saugumo jausmą, o taip pat – resursų, kaip reaguoti tam tikrose situacijose. Labai svarbu, kad tėvai nuosekliai skirtų nuoširdaus laiko savo ir vaikų ryšio kūrimui.

Jeigu tos patirties šeimoje dėl kažkokių priežasčių pritrūksta arba jei vaiko savivertė yra paveikiama bendraamžių patyčių, tuomet svarbu surasti papildomos paramos. Lietuvoje veikia socialinių įgūdžių lavinimo grupės, kur vaikas gali saugioje terpėje ugdytis pasitikėjimą savimi, gebėjimą pasakyti „ne“ . Atsvara neigiamoms patirtims, pasak specialistės, gali tapti ir užklasinė veikla, kur bendraminčių būrelyje vaikas gali jaustis sėkmingas.

„Labai svarbu vaikui suteikti tą erdvę, tą papildomą paramą, jeigu tėvai mato, kad to reikia, idant vaikas galėtų per saugius santykius stiprinti pasitikėjimą savimi, suvokimą, kas yra saugūs santykiai, bei suprasti, kad yra vertas meilės, pagarbos, ir kad su juo yra viskas gerai. Suaugusiųjų rankose – didelė galia: kiek jis gauna tos paramos, palaikymo, tiek jis viduje turi resursų tinkamai reaguoti ir atstovėti sunkias situacijas“, – komentuoja specialistė. 

Svarbus, anot jos, ir bendraamžių vaidmuo, mat dalis jų, matydami, kad iš kito tyčiojamasi, bijo patys patapti patyčių objektu arba prisijungia ir juokiasi kartu. Tačiau, pasak A. Bučmytės, būtina skiepyti vaikams supratimą, kad tokiose situacijose jie turėtų išlikti pozityviais stebėtojais.

„Vaikams reikėtų įsitraukti į situaciją pasikalbant su tuo, iš kurio tyčiojamasi. Galima tai daryti nebūtinai viešai, jeigu nesijaučiama drąsiai. Labai svarbu išsiųsti žinutę ar pakalbinti tą vaiką, pasakant: „aš matau, kas su tavimi vyko ar vyksta, ir tai tikrai nėra teisinga.“ Taip pat bendraamžiai galėtų paskatinti vaiką kreiptis pagalbos į suaugusius, o kad būtų drąsiau, galima pasisiūlyti palydėti“, – pataria A. Bučmytė.

„Swedbank“ siekia prisidėti prie visuomenei aktualių problemų sprendimo, todėl gyvybės draudimu savo vaikus apdraudę ar „Saugus vaiko fondas“ draudimo sutartį sudarę tėvai turi galimybę gauti nemokamą pagalbą patyčių atveju.