Kita pasaulio ekonomikos gelbėjimo pusė: didins ekonomikų trapumą ir sumažins jų efektyvumą

Lietuvos ir pasaulio ūkį krečia vienas didžiausių nuosmukių modernioje istorijoje. Šįkart, skirtingai nei per praėjusias krizes, ekonomikos nuosmukis mus ištiko ne dėl finansinės sistemos griūties – po pasaulį sparčiai išplito virusas, keliantis grėsmę žmonių sveikatai. Norėdamos suvaldyti jo plitimą, vyriausybės įgyvendino plataus masto priemones, kurios gerokai apribojo ekonominį aktyvumą. Todėl daugelis vyriausybių ir centrinių bankų ėmėsi skatinti ekonomikas neregėtais mastais. Skatinimo priemonės ir rinkų užtvindymas pinigais tokiomis aplinkybėmis visiškai suprantamas ir pateisinamas. Jei to nebūtų, tikėtina, kad trumpalaikė recesija virstų ilga depresija ir žala visuomenėms būtų gerokai didesnė. Tačiau tai nereiškia, kad besąlyginis visų gelbėjimas neturės ilgalaikių pasekmių. 

Recesija būtų pribrendusi ir be pandemijos

Šiuolaikinių išsivysčiusių šalių ekonomikos, visų pirma, svyruoja dėl kredito ciklo. Ekonomikos yra natūraliai nestabilios: geriems laikams besitęsiant – daugėja abejotos kokybės spekuliacinių investicijų, kurių pelningumas paremtas tik prielaida, kad turto kainos amžinai augs. Susidarius kritinei tokių nevykusių investicijų masei, ekonomika pasidaro labai trapi – bet koks sukrėtimas gali paskatinti griūtį, kuri kartu su savimi gali nusitempti ir visiškai sveikus verslus. 

Tai, kad recesija kilo ne finansų rinkose, nereiškia, kad jose situacija buvo tvari. Bręstančią problemą rodančių ženklų buvo įvairiuose pasaulio kampeliuose: startuoliai be aiškaus verslo modelio pritraukdavo milijardines investicijas, listinguojamos bendrovės dažnu atveju labiau užsiiminėjo finansų inžinerija nei produktyviomis investicijomis. Analitikai jau ilgai su atsargumu stebėjo stulbinantį įmonių skolų augimą JAV ir Azijoje, bet pandemija užbėgo įvykiams už akių ir užbaigė ekonomikos ciklą ankščiau laiko. 

Netikėta krizės priežastis nulėmė, kad valstybių atsakas yra ypač staigus ir agresyvus – gelbėjami praktiškai visi nieko neišskiriant. Tai neabejotinai gerokai sutrumpins nuosmukio trukmę ir, tikėtina, ekonomikos istorijoje išliks kaip efektyvios fiskalinės ir monetarinės politikos pavyzdys. Tačiau visų gelbėjimas sukuria rizikų ateičiai. Tie, kas pernelyg rizikavo ir normaliomis sąlygomis būtų bankrutavę, dabar laimi. Jų strategija pasiteisino, o dabar formuojasi lūkesčiai, kad saugotis nereikia, nes valstybė visada padės pagalvę ar atspausdins trilijoną dolerių. Ekonomikoje tai vadinama moraline rizika. Tai reiškinys, kai žmonės elgiasi neatsargiai, jei jų veiksmų kainą ar pasekmes jaučia kažkas kitas. Lyg lošti kazino svetimais pinigais.

Pašalinis ekonomikos gelbėjimo poveikis

Pašalinis gelbėjimo poveikis, tikėtina, bus dar rizikingesnis verslų ir ypač finansų rinkų žaidėjų elgesys, dar daugiau skolos. Federalinio JAV rezervo per kelias savaites įlieti 3 trln. dolerių greitai grąžino drąsą finansų rinkoms ir paskatins ateityje prisiimti dar daugiau rizikos.  Didelė rizika ir aukštas skolos lygis paverčia ekonomikas trapiomis – net menkas sukrėtimas gali pavirsti gilia recesija, vėl reikalauti įjungti pinigų spausdintuvus, arba naudoti mokesčių mokėtojų pinigus.

Kitas svarbus šalutinis visuotinio gelbėjimo poveikis yra neefektyvumas. Jei gelbėjamos ne tik įmonės, susiduriančios su trumpalaikiais sunkumais, bet ir nemokios įmonės, kurios būtų pasmerktos žlugti net ir gerais laikais, žmogiškieji ir finansiniai resursai įkalinami tokiose įmonėse-zombiuose. Neefektyvus tokių lėšų panaudojimas mažina ekonomikos produktyvumą ir didina skolos naštą. Yra labai sudėtinga pasiekti balansą tarp šiandienos ekonominių sunkumų mažinimo ir tuo pačiu neapsunkinti ateities augimo perspektyvų. 

Proga įgyvendinti atsparumą didinančias reformas

Pinigų dalybas ir įmonių gelbėjimus turi sekti atsparumą didinančios reformos. Pavyzdžiui, praėjusios krizės metu, daug kur pasaulyje dalis finansinių institucijų buvo gelbėjamos valstybių pinigais. Tuo pačiu metu buvo smarkiai sugriežtintas reguliavimas, pritaikyti atsakingo skolinimo standartai, įvesti griežti likvidumo ir kapitalo pakankamumo reikalavimai. Dėl šių priežasčių šiandien, nepaisant milžiniško ekonomikos nuosmukio visame pasaulyje, bankų sektorius yra daug atsparesnis ir sugeba vykdyti savo funkcijas. 

Šįkart nėra ko apkaltinti sukėlus krizę, bet tai nereiškia, kad nėra reformų, kurios padarytų ekonomikas stabilesnėmis. Daugelyje šalių skola yra palankiau vertinama iš mokestinės pusės nei akcinis kapitalas. Palūkanų išlaidos mažina įmonių mokestinę prievolę ir taip valstybės savo mokesčių politika skatina įmones būti labiau įsiskolinusiomis. Toks vienos kapitalo rūšies protegavimas neturi ekonominio pagrindimo ir jo panaikinimas leistų ekonomikoms tapti tvirtesnėmis. Yra ir kitų nestabilumo šaltinių: JAV pinigų rinkos fondai su pertekliniu finansiniu svertu, Kinijos šešėlinės bankininkystės sistema ir t. t.  Kiekvienas iš jų yra tiksinti bomba, kuri gali ateityje sukelti finansų krizę. 

Gelbėjimo planai gali padaryti ekonomikas mažiau konkurencingas ir trapesnes, bet nebūtinai taip visada turi atsitikti. Valstybės pagalba neturi būti besąlyginė, antraip ji skatina neatsakingą elgesį. Pavyzdžiui, jei blogoms oro sąlygoms sugadinus derlių nuostolius visiems visada kompensuoja valstybė, ar ūkininkai turėtų paskatą nuo tokių nelaimių apsidrausti? Dabar yra geras laikas įgyvendinti senokai bręstančias reformas, sureguliuoti ekonomiką destabilizuojančius sektorius ar bent jau neskatinti rizikingo elgesio.  Tačiau lygiai taip pat svarbu neperlenkti lazdos ir valstybei nepradėti žaisti valstybinio kapitalizmo ar rinktis favoritus.

6,3 milijardo eurų iššūkis Lietuvai

Lietuva išsiskiria iš pasaulio šiame kontekste. Mes neturime didžiulės nereguliuotos finansų rinkos, kurios svyravimai galėtų mus destabilizuoti, tačiau tai nereiškia kad šie klausimai mums neturi rūpėti. Lietuva yra maža atvira ekonomika ir niekam, turbūt, nereikia priminti, kokios pasekmės laukia Lietuvos ir pasaulio ekonomikos, kai griūna pasaulio finansų sistema.

Lietuvos atsakas į pandemiją vargu ar sukels rimtą moralinę riziką privačiame sektoriuje, tačiau atsilaisvinus fiskalinėms drausmės taisyklėms valstybė planuoja investuoti daugiau nei 6 mlrd. skolintų eurų į ekonomikos gaivinimą ir transformaciją. Deja, istorija rodo, kad Lietuvai dažnai pritrūksta fantazijos produktyviai investuoti į ateitį, o neproduktyvios investicijos tik didina skolos naštą.  Lietuvai seniai laikas investuoti į šiuolaikišką švietimo sistemą, efektyvų ir visuomenės poreikius atitinkantį viešąjį sektorių, tai taip pat yra proga pasukti ūkį žalesnė kryptimi. Nei betonas, nei trinkelės šių tikslų siekti nepadeda.