Pramonės robotizacija: ar darbuotojai Lietuvoje tam pasiruošę?

Įvairius gamybos procesus padedantys automatizuoti įrenginiai sparčiai plinta visame pasaulyje. Lietuvos gamybos įmonės pastaraisiais metais taip pat vis dažniau dairosi į robotus ir su tuo susijusius sprendimus. Tačiau jei įmonių vadovai jau ruošiasi kylančiai robotizacijos bangai, kyla klausimas, kaip automatizuotą technologinę darbo jėgą yra nusiteikę priimti šalies pramonėje dirbantys darbuotojai.

Tarptautinės robotikos federacijos duomenimis, per pastaruosius penkerius metų įrengtų robotų skaičius pasaulyje augo daugiau kaip po 20 proc. kasmet. Per ateinančius penketą metų šis augimas kiek sulėtės, bet vis tiek išliks reikšmingas ir sieks apie 14 proc. per metus. Skaičiuojama, kad jau kitąmet į pasaulio pramonės ir gamybos linijas įsilies 0,5 mln. naujų technologinių įrenginių.

Europoje pagal santykinį robotų skaičių pirmauja pramonės galiūnė Vokietija, kurioje 10 tūkst. darbuotojų tenka 322 robotai. Šioje srityje pakankamai į priekį pažengusios yra ir kelios Vidurio bei Rytų Europos šalys. Pavyzdžiui, Slovakijoje minėtas rodiklis siekia 151, Čekijoje – 119. Net Kinijoje, kuri ilgą laiką garsėjo pigia darbo jėga ir gamyba rankomis, šiandien 10 tūkst. darbuotojų tenka apie 100 robotų.

Tuo metu Lietuvos įmonėse robotai sutinkami dar palyginti retai. Lietuvoje 10 tūkst. darbuotojų tenkantis robotų skaičius siekia vos 5. Didžioji dalis gamybos mūsų šalyje vis dar pagrįsta žmonių darbu. Tikėtina, kad per artimiausius penketą metų ši situacija turės keistis, o robotai ims plisti kur kas sparčiau. Tam yra kelios priežastys − pirmiausia, bus vis labiau jaučiamas darbo jėgos trūkumas, su kuriuo susiduria vis daugiau šalies įmonių. Kitas su tuo susijęs iššūkis yra didėjančios darbo sąnaudos dėl kelerius metus iš eilės sparčiai kilusio vidutinio darbo užmokesčio.

Šie veiksniai jau artimiausiais metais turės tiesioginės įtakos Lietuvos eksporto pajėgumams. „Swedbank“ ekonomistai skaičiuoja, kad Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto augimas nuo 14 proc. praėjusiais metais sulėtės iki 9 proc. šiemet, o per ateinančius dvejus metus – iki 3 procentų. Tam įtakos turės ne tik mažėjanti paklausa Vakarų eksporto rinkose, bet ir menkstantis konkurencinis pajėgumas dėl išaugusių darbo sąnaudų.

Lietuvoje 10 tūkst. darbuotojų tenkantis robotų skaičius siekia vos 5.

Norinčioms išlikti konkurencingoms šalies įmonėms, o ypač eksportuojančioms prekes ir paslaugas į užsienio rinkas, reikės neišvengiamai galvoti apie veiklos efektyvumą. Metas tą daryti dabar tinkamas − įmonės yra sukaupusios užtektinai nuosavų lėšų, bankų finansavimas prieinamas, taip pat galima pasinaudoti įvairiais tam tikslui numatytais valstybės ir ES fondais.

Tačiau yra dar viena kliūtis robotizacijai ir efektyvesnių procesų diegimui, kurios daugelis įmonių kol kas turbūt neįvertina. „Swedbank“ užsakymu atliktos apklausos duomenimis, 64 proc. statybų ir gamybos sektoriuje dirbančių šalies gyventojų mano, kad robotizacija grėsmės jų darbo vietoms nekelia, dar 21 proc. mano, kad ta grėsmė gali iškilti tolesnėje ateityje. Tad žmonės jaučiasi pakankamai ramūs ir tą galima suprasti – jie savo aplinkoje nėra matę daug tokių technologijų pritaikymo pavyzdžių.

Ta ramybė turi ir „pilkąją“ pusę. Tos pačios apklausos duomenimis, tik kas trečias dirbantis šalies gyventojas būtų linkęs mokytis naujų profesinių įgūdžių. Kaip parodė apklausa, šalies dirbantieji kur kas daugiau reikšmės teikia profesinei patirčiai ir geriems darbo rezultatams, tuo metu naujus gebėjimus jie sureikšmina mažiau. Dar daugiau – ieškodami naujų profesinių galimybių, maždaug ketvirtadalis apklaustųjų yra pasirengę vykti į užsienio šalis.

Tokios dirbančiųjų nuostatos reiškia, kad įmonių vadovams reikia ne tik galvoti apie investicinius planus, bet ir pradėti ruošti savo darbuotojus. Kad ir kokį pažangų įrenginį įmonė įsigytų, jeigu nebus mokančių ir norinčių juo naudotis, jis didelės vertės nesukurs. Todėl investicijų planai į naujas technologijas turi būti ruošiami kartu su darbuotojų edukacija ir reikalingų įgūdžių apmokymu.

Tuo metu darbuotojams savo ruožtu dažniau teks pratintis prie minties, kad dešimtmečius taikyti darbo metodai nebetinka ir kad norint dirbti su naujomis technologijomis reikalingi nauji gebėjimai. Darbo galimybės Vakarų šalyse vis rečiau galės tapti išeitimi – šiose šalyse paklausa rankiniam darbui gamyboje išseks greičiau negu mūsų šalies vidinėje rinkoje.