Kaip šalies verslui išnaudoti deglobalizacijos tendenciją

Ilgą laiką globalizacija atrodė kaip neginčijama pasaulio ekonomikos augimo prielaida. Tačiau pandemija parodė tikrąjį globalių tiekimo grandinių pažeidžiamumą, o Rusijos pradėtas karas Ukrainoje greičiausiai paskatins neišvengiamą jų peržiūrėjimą visame pasaulyje. Lietuvos verslui tai gali būti galimybė dar labiau įtvirtinti ar net išplėsti savo eksporto apimtis. Kokie veiksniai galėtų įgalinti mūsų šalies verslo sėkmę?
 
Kompanijos Vakarų šalyse vienu iš pagrindinių strateginių siekių laikė veiklos efektyvinimą, kuris leistų išlaikyti konkurencingas kainas ir tuo pačiu metu užtikrinti pelningą veiklą. Todėl daugybė žemos ir vidutinės pridėtinės vertės gamybos iš Vakarų šalių buvo perkelta į kitas rinkas, kurios galėjo produktus pagaminti pigiau arba kurios išsiskyrė tam tikra specializacija. Terminas „subranga“ (angl. outsource) buvo įsitvirtinęs kasdienėje verslo kalboje.
 
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos verslas sugebėjo išnaudoti šią tendenciją – nuo 2010 m. smarkiai išsiplėtė baldų gamybos pramonė, paslaugų centrai, IT sektorius ar biotechnologijų įmonės. Didžioji dalis šiuose sektoriuose sukuriamos produkcijos ir paslaugų yra orientuota į užsienio rinkas. Pandemijos laikotarpis dar labiau sustiprino šalies verslo pozicijas eksporto rinkose.
 
Nors šiuo metu nėra paprasta tiksliai pasakyti, kaip pandemija ir karas Ukrainoje ilguoju laikotarpiu pakeis pasaulines tiekimo grandines, tačiau jau šiandien matyti, kad didesnio efektyvumo siekis Vakarų šalyse ir bendrovėse nebebus svarbiausia. Kur kas daugiau dėmesio bus skiriama tiekimo grandinių saugumui, o renkantis partnerius užsienyje – atidžiau vertinamos techninės, politinės, tvarumo rizikos.
 
Europoje saugumą pirmiausia bus siekiama užsitikrinti energetikos srityje. Akivaizdu, kad įvairių ES šalių puoselėti lūkesčiai dėl Rusijos ir kitų autoritarinių režimų, kaip patikimų tiekimo partnerių, nepasiteisino. Dėl šios priežasties dabar tenka skubiai ieškoti kitų alternatyvų ir už jas atitinkamai daugiau mokėti ne tik europiečiams, bet ir kitų pasaulio šalių gyventojams − pokyčiai Europoje pabrangino energijos išteklius visame pasaulyje.
 
Šioje srityje nemažai darbų dar turi atlikti Lietuva, kurioje pastarąjį dešimtmetį didžioji dalis suvartojamos elektros energijos buvo importuojama iš aplinkinių rinkų. Papildomos grėsmės kelia ir tai, kad Baltijos šalių tinklas prijungtas prie BRELL sistemos, kontroliuojamos iš Maskvos. Šias rizikas sumažintų kuo ankstesnė sinchronizacija su kontinentine Europa ir sparti atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra valstybės mastu.
 
Tuo metu verslas taip pat turi galimybių didinti savo energetinį atsparumą per investicijas į našesnes gamybos technologijas ar tam tikrų veiklos procesų skaitmenizavimą, atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą savo veikloje.
 
Kryptingai trumpinamos tiekimo grandinės, paprasčiau pasiekiamos atsargos ir gamybos komponentai taps dar vienu saugumo dėmeniu artimiausioje ateityje. Per pandemiją pademonstravę savo gebėjimą tai išnaudoti ir kone rekordiniu tempu padidinti eksporto apimtis, mūsų šalies verslai ir toliau galės kliautis jiems palankia tendencija. Lietuva yra ES ir šalia didžiųjų Šiaurės ir Vakarų Europos rinkų, o šį pranašumą dar labiau išryškina išvystyti mūsų logistiniai pajėgumai.
 
Galiausiai, ES siekis ilguoju laikotarpiu stabdyti klimato kaitą ir mažinti anglies dvideginio emisijas taip pat niekur nedingo iš darbotvarkės. Ligšioliniai tiekimo grandinių konfigūracijai tai gali turėti keleriopą įtaką. Pavyzdžiui, nuo kitų metų pradžios į ES importuojamoms tam tikroms žaliavų grupėms, tarp kurių yra cementas, plienas, trąšos ar elektra, bus pradėtos skaičiuoti emisijos, o nuo 2026 m. greičiausiai bus įvesti papildomi mokesčiai.
 
Tiekimo grandinių peržiūrą lems ir atidesnis ESG rizikų vertinimas, kuris apima ne tik su klimato kaita susijusias rizikas, bet ir socialinius ar valdysenos veiksnius. Tai yra, vertinama, ar tiekėjas atsižvelgia į savo darbuotojų teises, užtikrina jiems saugias ir sąžiningas darbo sąlygas, neturi santykių su sankcionuotais subjektais ar paiso galiojančių vietinių ir tarptautinių reguliavimų.
 
Galvojant apie ilgalaikį konkurencingumą, šiandien investicijas prasmingiausia nukreipti į tas sritis, kurios leidžia padidinti veiklos efektyvumą ir tuo pačiu metu mažina veiklos emisijas ar kitaip prisideda prie aplinkosauginių tikslų. Siekiant išlaikyti ir stiprinti pozicijas Vakarų rinkose, bus reikalingas ir tvarumo dėmuo. Apie tai turi būti galvojama ne kaip apie vienkartinę iniciatyvą, o kaip apie vieną iš pagrindinių įmonės strategijos dedamųjų dalių.