Jaunimo emigracija: kaip sutikti grįžusius, kad jie norėtų pasilikti?

Lūkuriuodama Vilniaus oro uosto atvykimo salėje stebiu jautrią šeimyninę sceną – ilgus apsikabinimus pasitikus iš kelionės grįžusį jaunuolį. Grįžtančiųjų iš atostogų tokiu dėmesiu paprastai neapdovanojame, todėl imu spėlioti, kokia šio nepažįstamojo istorija. Ar jis pas tėvus pasisvečiuoti parvykęs emigrantas, o gal į Lietuvą sugrįžo visam laikui? Ir kaip mes – visuomenė – pasitinkame sugrįžtančiuosius, ar įvertiname jų patirtį ir ar sugebame juos įkvėpti likti? 

Klišės apie tai, kaip kitose šalyse gyventi yra geriau ir kaip visi bėga į užsienį, nesuteikia įkvėpimo likti ir kurti Lietuvoje. Šį pesimistinį leitmotyvą netrunka perimti ir jaunimas. Net ir viskuo aprūpintas, perspektyvus ir nepritekliaus nepatyręs paauglys augs tikėdamas, kad kitur žolė yra žalesnė, jei jį sups toks visuomenės ir gal net artimųjų požiūris. 

Tai patvirtina Žmogaus studijų centro atliktas tyrimas, atskleidęs, kad daugiau nei 90 proc. Lietuvos jaunimo nuo 15 iki 19 metų norėtų emigruoti į išsivysčiusią Vakarų šalį, jei ten jiems būtų pasiūlytas specialybę atitinkantis darbas. 

Remiantis statistika, jaunimas – svarbiausia emigracijos varomoji jėga. Tarp jų daugybė drąsių, darbščių ir talentingų žmonių, nes pirmiausiai būtent šių savybių reikia pasiryžus įsitvirtinti nepažįstamoje aplinkoje. Vieni iš jų įstoja į trokštamą specialybę užsienio universitete ir pradeda studijuoti, kiti peržengia savo komforto zoną ir, mokydamiesi užsienio kalbos ir stengdamiesi integruotis į vietos bendruomenę, semiasi naujų idėjų ir patirties. 

Galime džiaugtis, kad turime veržlų jaunimą, kuris siekia įgyti patirčių. Be to, tyrimai rodo, kad beveik kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo ir pastaruoju metu vis daugiau išvykusiųjų gyventi svetur galvoja apie grįžimą į tėvynę. Svarbiausias mums tenkantis iššūkis – ne sulaikyti norinčius išvykti, o įkvėpti jaunus žmones sukauptą patirtį panaudoti kuriant ateities Lietuvą. 

Bediskutuodami apie šį iššūkį drauge su į Lietuvą grįžusiais verslininkais ir visuomenės veikėjais, atkreipėme dėmesį į klausimą, kurio iš artimiausios aplinkos sulaukia bene visi sugrįžusieji. „Tai kodėl grįžai, kas nepavyko?“.

Tai – nevykęs klausimas verslininkui, kuris kilo karjeros laiptais užsienyje, bet galiausiai subrandinęs verslo planą grįžta jo įgyvendinti į Lietuvą. Tai nevykęs klausimas ir jaunai šeimai, kuri apsisprendžia grįžti į Lietuvą tam, kad jų mažametė atžala galėtų lankyti lietuvišką mokyklą ir dažniau matytis su seneliais. Gyvenimo kokybė yra kur kas daugiau nei uždarbis, todėl šio klausimo nederėtų užduoti ir tiems, kurie grįžta į Lietuvą dėl tokių kai kam menkų dalykų, kaip mažesnės spūstys gatvėse, grynesnis oras ar žalesnė aplinka.

Dažniausiai turime tik vieną galimybę integruoti buvusius emigrantus ir tą galimybę turime sėkmingai išnaudoti iš pirmo karto. Todėl mūsų užduotis – džiaugsmingai pasitikti sugrįžtančiuosius ir padėti įprasminti jų patirtis. Jausmas, kad esi reikalingas, o tavo atliekami darbai kuria vertę bendruomenei, pasak grįžusiųjų į Lietuvą, labai svarbus ir įkvepiantis motyvas likti gimtojoje šalyje. 

Tam gali pasitarnauti įvairios iniciatyvos. Pavyzdžiui, gerosios užsienio praktikos pritaikymo programa „Kurk Lietuvai“, kuri jau sugrąžino į Lietuvą virš 100 patyrusių įvairių sričių profesionalų arba profesinės savanorystės iniciatyva moksleiviams „būsiu__“ ir daugybė kitų. 

Norėdami įkvėpti jaunus žmones kurti Lietuvos ateitį (tiek gyvenant Lietuvoje, tiek būnant svetur) turime žvelgti į ilgalaikę perspektyvą, rūpintis ne tik tinkamų ekonominių sąlygų sukūrimu, bet ir įkvepiančiais pavyzdžiais bei savirealizacijos galimybėmis. Svarbiausia, kad šiuo uždaviniu turime dalintis visi: artimieji, profesinės srities bendraminčiai, pedagogai, valdžios ir žiniasklaidos atstovai.