Ketvirtis amžiaus pilnatvės

Besibaigiant metams įprasta sudaryti per metus perskaitytų knygų, padarytų klaidų, nuveiktų darbų ar šiaip pasiekimų sąrašus. Tačiau įdomesnis pratimas yra atsitraukti nuo trumpalaikių pasiekimų ir nesėkmių bei įvertinti daug ilgesnę perspektyvą. Nuo šio amžiaus pradžios praėjo lygiai 25 metai, o lietuviams tai buvo išskirtinis klestėjimo ir pilnatvės laikotarpis.

Išsivadavusi iš okupacijos, Lietuva į XXI amžių įžengė neturtinga ir apipinta daugybinių problemų, bet tuo pačiu alkana ir turinti didelį potencialą. Per ketvirtį amžiaus šį potencialą išlaisvinome ir pasiekėme tokį ekonomikos, pajamų ir gerovės augimą kuriuo pasidžiaugti negali jokia kita ES valstybė.

Praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui (pagal perkamosios galios paritetą – atsižvelgus į kainų skirtumus), siekė vos 38 proc. ES vidurkio. Šiemet šis rodiklis priartėjo prie 90 proc. ES vidurkio ir pagal jį jau gerokai lenkiame ne tik beveik visas mūsų regiono šalis, bet ir kai kurias ES senbuves, tokias kaip Graikija ar Portugalija.

BVP yra netobulas gerovės matas, tačiau ne prastesnius rezultatus matome ir žiūrėdami į daugeliui aiškesnius ir svarbesnius rodiklius, pavyzdžiui, darbo užmokestį. Šio amžiaus pradžioje vidutinis atlyginimas po mokesčių Lietuvoje siekė apie 200 eurų, šiandien – jau virš 1400 eurų. Žinoma, padidėjo ir kainos, bet net ir įvertinus infliaciją matome, kad gyventojų perkamoji galia išaugo daugiau nei tris kartus ir daugiau nei kitose regiono šalyse.

Tokiu perkamosios galios augimu negali pasidžiaugti daugelis kitų ES valstybių. Pavyzdžiui Ispanijoje, kurią Lietuva jau beveik pasivijo ir pagal BVP tenkantį vienam gyventojui, ir pagal vartojimo lygį, per ketvirtį amžiaus realus darbo užmokestis padidėjo vos 5 procentais. Ir tai dar nėra blogiausias rezultatas – per tą patį laikotarpį vidutis realus darbo užmokestis Italijoje sumažėjo beveik dešimtadaliu.

Pajamų ir perkamosios galios augimas teigiamai paveikė ir socialinius bei demografinius rodiklius. Per šį laikotarpį tikėtina gyvenimo trukmė padidėjo 5 metais, iki 76 metų, o tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo net dešimtmečiu. Amžiaus pradžioje giliame skurde (angl. severely materially deprived people) gyveno kas trečias lietuvis. Šiandien absoliučiame skurde Lietuvoje gyvenančių yra maždaug 6 procentai – mažiau nei Vokietijoje ar Prancūzijoje.

Lietuvos ir lietuvių gyvenimo transformaciją iliustruoja ir Jungtinių Tautų skaičiuojamas laimės indeksas. Jame Lietuva šiemet pakilo į 19 vietą pasaulyje, o jaunesni nei 30 metų gyventojai – laimingiausi pasaulyje. Palyginimui, prieš dešimtmetį, kai pirmą kartą buvo matuojama lietuvių laimė, buvome tik 70 vietoje pasaulyje.

Daug teigiamos įtakos Lietuvos ekonomikos ir gyventojų perkamosios galios augimui turėjo narystė NATO, Europos Sąjungoje bei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (kuri dažniau vadinama tiesiog euro zona). Šios narystės padidino Lietuvos pasitikėjimą užsienio investuotojų akyse, atvėrė milžinišką eksporto rinką, pašalino valiutos kurso riziką ir sumažino valstybės, verslo bei gyventojų skolinimosi kainą. Narystė ES mums atrodo kaip natūralus ir lengvas pasirinkimas, bet Sakartvelo ir kitų šalių patirtis rodo, kad ne visiems buvo taip paprasta ištrūkti iš blogio glėbio.

Laisva prekyba 450 milijonų gyventojų turinčioje ES rinkoje suteikė sparnus Lietuvos pramonės įmonėms, kurios net ir pastarųjų daugybinių iššūkių kontekste išliko konkurencingos. Tačiau dar įspūdingiau atrodo paslaugų eksporto šuolis, rodantis Lietuvos ekonomikos transformaciją link aukštos pridėtinės vertės sektorių, konkuruojančių ne pigia darbo jėga. Šio amžiaus pradžioje Lietuva beveik visai neeksportavo informacinių ir ryšių, finansinių, kitų verslo paslaugų. Šiemet šių paslaugų eksporto vertė siekia apie 8 milijardus eurų, daugiau nei dešimtadalį BVP.

Ne mažiau svarbus ekonominiam progresui buvo ir institucinis progresas. Lietuviai nerodo daug pasitikėjimo ir susižavėjimo valdžios institucijomis, tačiau Pasaulio banko valdžios efektyvumo reitinge Lietuva šio amžiaus pradžioje vilkosi arti dugno, o šiandien patenka tarp 20 proc. efektyviausių valstybių. Ne mažesnis progresas pasiektas ir teisinės viršenybės, korupcijos kontrolės ir reguliacinio efektyvumo srityse (nors visi žinome, kad čia dar daug ką galima nuveikti).

Čia būtų galima pavardinti ir per ketvirtį amžiaus neišspręstas problemas ir progreso trūkumą – gyventojų skaičius sumažėjo, švietimo kokybė beveik neprogresavo, santykinis skurdas nesumažėjo, eilės gydymo įstaigose pailgėjo. Plačiau apie tai galėsime paskaityti „stiklinė yra pusiau tuščia“ skaitytojų komentaruose. 

Galiausiai, pasidžiaugus pasiekimais nereikėtų susikurti iliuzijos, kad progresas yra savaiminis ir nesibaigiantis. Tai iliustruoja ir ne viena Europos valstybė, kurioje per ketvirtį amžiaus sumažėjo gyventojų perkamoji galia, išaugo skurdas ir išblėso laimės jausmas. Šį regresą gali sukelti ne tik išoriniai nuo mūsų nepriklausomi veiksniai, bet ir ekonominės politikos klaidos. Tolimesnis kelias link turtingiausių Vakarų valstybių bus sudėtingesnis, vien inercijos ir sėkmės neužteks, bet startinės pozicijos išlieka įkvepiančios.