Interviu su Orijumi Gasanovu | Kaip uždirbti?

Vis dėlto pinigai ant medžių neauga, jie uždirbami. Tai – ribotas išteklius (priešingai nei mūsų norai), kurį tenka paskirstyti būtiniesiems poreikiams (mokesčiams, maistui, vaikų mokslams), nebūtiniesiems poreikiams ir norams (pavyzdžiui, pramogoms, laisvalaikiui). Pateikiame „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės pokalbį su žinomu žurnalistu ir keliautoju Orijumi Gasanovu, kuris dirbti pradėjo būdamas trylikos.

Orijau, ar patiko mokytis mokykloje?

Mokykla nebuvo mano mėgstamiausia vieta. Tačiau labai mėgau bendrauti tiek su mokytojais, tiek su mokiniais, turėjau draugų. O mokytis patiko tuos dalykus, kurie sekėsi. Tai lietuvių kalba ir istorija.

Tikrai nebuvau pirmūnu, bet buvau labai pareigingas ir atsakingas. Vėliau, kai pradėjau dirbti, tapau pabėgimo iš pamokų rekordininku. Imdavausi kuo daugiau darbų, rašydavau straipsnius laikraščiams ir dėl to dažnai praleisdavau pamokas. Kai kurie mokytojai dėl to buvo labai nepatenkinti ir net liepė mamai uždrausti man dirbti, nes tai, jų nuomone, kenkė mokslams.

Kas paauglystėje paskatino domėtis žurnalistika ir siekti karjeros šioje srityje?

Smalsumas. Atrodė, kad neverta laukti, kol suaugsiu. Labai norėjau dirbti ir manęs neįtikindavo suaugusiųjų pasakymai, kad pirmiausia reikia baigti mokslus, šiek tiek palaukti. Visko norėjau kuo greičiau.

Visą gyvenimą taip darau: jeigu ko nors labai užsinoriu – nelaukiu. Vadovaudamasis šiuo principu ir butą įsigijau. Tiesiog vieną dieną labai užsinorėjau nuosavo būsto, tad pasiėmiau banko paskolą ir jį nusipirkau, nors neturėjau nė cento santaupų jam įrengti.

Ar turėjai tikslą daug uždirbti, o gal į karjeros viršūnę vedė kitos ambicijos?

Norėjau užsidirbti ir gerai gyventi, bet į karjeros viršūnę mane vedė kiti dalykai – tikslo turėjimas ir užsispyrimas. Be to, labai vertinau žmonių pasitikėjimą – kad man, tokiam jaunam, patikėjo darbus – ir nenorėjau jų nuvilti. Tad prie sėkmės prisidėjo ir atsakingumas. Jei dirbi nuoširdžiai, esi atsakingas ir darbštus – tau viskas pavyks.

Koks buvo tavo pirmas darbas?

Mano karjera prasidėjo penktoje klasėje, kai buvau trylikos. Tuo metu labai norėjau dirbti, tačiau nežinojau, nuo ko pradėti. Tad tiesiog skambindavau į laikraščių, radijo stočių, televizijų redakcijas ir prašydavau darbo. Visiems sakydavau tą patį: „Laba diena, trys penktokai ieško darbo.“ Mat, kad būtų drąsiau, du geriausius draugus įkalbėjau ieškoti darbo kartu. Paskambinę sakydavome, kad norime dirbti ir mums nereikia pinigų. Kreipiausi gal į 30 žiniasklaidos priemonių redakcijų ir trys iš jų sutiko mane priimti. Žiūrėjau į tai kaip į savanorystę, bet gaudavau ir šiek tiek pinigų.

Kaip pavyko rasti pirmą nuolatinį darbą?

Pirmas rimtas darbas už normalų atlyginimą buvo devintoje klasėje – dirbau dienraštyje „Lietuvos žinios“. Tuo metu tai buvo populiarus bulvarinis laikraštis. Tačiau paskaičiavęs ir nusprendęs, kad žurnalistinio atlyginimo per mažai, ėmiausi papildomos veiklos – parduotuvėse dalydavau skrajutes. Taigi darbo dienomis rašydavau straipsnius, o savaitgaliais dirbdavau parduotuvėse.

Šitas darbas buvo kaip tam tikri kursai. Niekada nebuvau matęs tiek daug piktų ir nemalonių suaugusiųjų. Atsimenu, kai duodavau skrajučių, lankstinukų, žmonės mane iškeikdavo. Tai padėjo suprasti, kad nenoriu tapti toks – noriu būti malonus žmogus. Iki šiol visada imu viską, ką duoda dalintojai, nes su siaubu prisimenu tą patirtį. Nesuvokiu, kaip galima taip rėkti ant vaiko.

Dar vienas darbas buvo vasaromis. Su draugais plaudavome mašinas Vilniaus Naujamiesčio rajone, prie parduotuvių. Per dieną buvo galima uždirbti 80 litų. Tiesa, buvau ne plovėju, o vadybininku – prieidavau prie vairuotojo ir sakydavau: „Laba diena, aš jums nuplausiu mašiną, kainuos tiek ir tiek.“

Ar prisimeni, kam išleidai pirmą uždarbį?

Buvau didelis radijo mėgėjas, norėjau visur jo klausyti, tad nusipirkau nešiojamą radijo imtuvą. Jis kainavo 180 litų. Tais laikais tai buvo labai didelė suma, bet ilgai svajojau apie šį daiktą. Už likusius pinigus prisipirkau visokių prekių ženklų drabužių. Iki tol aprangą man dažniausiai pirkdavo dėvėtų rūbų parduotuvėse arba turguje, tad nuėjęs į parduotuvę Gedimino prospekte prisipirkau drabužių, kurių iki tol nebūčiau sau leidęs.

Kam dabar išleidi daugiausia pinigų?

Viską išleidžiu kasdienybei. Esu pinigų neskaičiuojantis žmogus: nesvarbu, ar daug jų turiu, ar mažai, jeigu ko nors labai noriu, stengiuosi sau tai leisti. Noriu, kad kiekviena diena būtų šauni ir įsimintina. Negalvoju, kas bus po metų, po dvejų ar trejų, – gyvenu šia diena. Ir imdamasis darbų dažniausiai nesvarstau, ar tai apsimoka, ar ne.

Kelionių žurnalisto darbas yra labai brangus ir dažnai keliaudamas išleidžiu viską, ką uždirbau, kad pačiam būtų smagu ir įdomu. Nemėgstu, kai žmonės viską skaičiuoja ir ieško tik didesnės finansinės naudos. Darau tai, kas patinka, nes tik tada jaučiuosi laimingas ir darbas sekasi. Jei kažką darysi per prievartą, kad tik daugiau uždirbtum, nieko gero iš to neišeis.

Kaip atrodo tavo darbo diena?

Mano darbo diena yra nesibaigianti, ji neturi valandų. Žmonėms visada sakau, kad gali man skambinti nuo šeštos ryto iki dvyliktos nakties. Tai laikas, kai nemiegu ir esu pasiruošęs dirbti. Darbdaviai ar kiti žmonės, su kuriais turiu bendrų reikalų, neturi jausti, kad esu apsikrovęs darbais, užimtas kažkuo kitu, nes jiems tai neįdomu, jiems svarbi tik jų sritis. Todėl dirbu visada (net per atostogas, savaitgaliais) ir nedrįstu sakyti, kad neturiu laiko. Darbas nėra labai monotoniškas, gal todėl viskas pavyksta.

Kaip susitaikai su stresu, kylančiu dėl nuolat į nugarą kvėpuojančių terminų?

Nepasakyčiau, kad visada pavyksta. Susirašau visus darbus, dėliojuosi prioritetus, žiūriu, kas labiausiai „dega“ ir ką tą dieną privalau padaryti. Manau, kad jausdamas į nugarą alsuojantį terminą viską padarai greičiau – neturi kitos išeities. Neterminuoti darbai, priešingai, vis nusistumia, kol tam tikru metu vis tiek prispaudžia ir turi būti padaryti.

Kartais, kai, atrodo, darbas lipa ant darbo, nesusitvarkau su kylančia nervine įtampa. Jaučiuosi perdegęs ir kartoju sau: „Aš išprotėsiu, aš išprotėsiu, aš išprotėsiu.“ Bet kurį laiką taip pasėdžiu, nusiraminu ir susitvarkau su užvaldžiusia panika, nes per ją negaliu susikaupti ir nieko padaryti. Ir jeigu susikaupiu rašyti straipsnį ar daryti kitą svarbų darbą, tuo metu nesinaudoju socialiniais tinklais, niekam nekeliu telefono
ragelio, visiškai į nieką nereaguoju, nesiblaškau. Tada greitai atlieku darbą ir imuosi kitos užduoties.

Kadangi darbuojuosi keliose įmonėse, pastebiu, kad visi įsivaizduoja, jog kitiems dirbu daugiau nei jiems, bet iš tiesų vienodai nuoširdžiai stengiuosi dėl kiekvieno. Turint daug darbų, turbūt sunkiausia yra įtikti visiems vadovams.

Socialiniuose tinkluose dalijiesi kelionių, pramogų nuotraukomis, įspūdžiais. Kada suspėji atlikti kitus darbus?

Kelionės ir yra mano darbas. Savo malonumui keliauju tik vieną ar du kartus per metus, o visos kitos kelionės yra darbinės – tiesiog vykstu rinkti medžiagos. Jeigu kažkam atrodo, kad visą laiką pramogauju, – tikrai ne. Kai filmuojame laidą, viskas vyksta dideliu tempu. Labai anksti keliamės ir vėlai baigiame darbus. Toks režimas vargina, ir ne visi jį atlaiko.

Kodėl tau svarbu turėti ne vieną veiklą?

Filmuojant laidas, emigrantai dažnai manęs paklausia, kaip gyvename Lietuvoje, su tokia potekste, lyg kažkas pas mus būtų prasčiau, sunkiau. Visada atsakau, kad dirbu penkis darbus vienu metu, tai sekasi gerai.

Kai kas nors pasiūlo įdomų projektą, nemoku atsisakyti, nors tuo metu sprogstu nuo kitų darbų. Man labai svarbus smagumas. O kitas prioritetas, be abejo, yra pinigai. Kai susideda šie du dalykai, priimu pasiūlymus nieko nepaisydamas.

Vienu metu dirbau visose žiniasklaidos priemonėse: radijuje, televizijoje, interneto portale, spaudoje. Tuo metu pagalvodavau, kad jeigu dirbčiau, pavyzdžiui, Londono lyderiaujančioje jaunimo radijo stotyje, didžiausiame naujienų portale arba populiariausiame šalies žurnale, tiek uždirbčiau, kad nereikėtų jokių kitų darbų. Bet Lietuvoje finansinė situacija visai kitokia.

Ką dažniausiai veiki, kai turi laisvo laiko?

Labiausiai mėgstu kino teatre žiūrėti filmus, kavinėse bei restoranuose susitikti su draugais. Patinka ir tiesiog pagulėti, pažiūrėti kokį serialą ar paskaityti knygą. Kadangi mano profesinis gyvenimas, darbo kelionės yra labai neramūs, laisvalaikį leidžiu gana ramiai.

Koks tavo požiūris į pinigus ir taupymą?

Anksčiau man visai nerūpėjo santaupos, bet, bėgant metams ir vis daugiau pasikalbant šia tema su kitais, vėjavaikiškumo mažėja, kyla noras sukaupti lėšų, kad senatvėje jausčiausi saugiai. Tad požiūris į taupymą keičiasi, atsiranda daugiau tikslų ir svajonių.

Kadangi taupyti stinga valios, naudojuosi visais finansinių institucijų taupymo įrankiais. Su banku „Swedbank“ esu sudaręs gyvybės ir sveikatos draudimo sutartis, kaupiu pensijai fonduose, naudojuosi elektroninės taupyklės funkcija (kaskart atsiskaitant kortele kažkiek centų pervedama į taupymo sąskaitą). Man pavyksta susitaupyti tik automatizuojant taupymą, tad ir kitiems tai rekomenduoju.

Kokia tavo svarbiausia investicija ar pirkinys?

Būdamas vos devyniolikos, pasiėmiau paskolą ir nusipirkau butą. Tuo metu tai atrodė pati didžiausia gyvenimo klaida, nes neturėjau nė cento santaupų. Paskui pasiėmiau paskolą butui įrengti ir dar pasiskolinau pinigų iš įmonės, kurioje dirbau. Buvo pora finansiškai sunkių metų: viską, ką uždirbdavau, išleisdavau trims paskoloms. Tas finansinis spaudimas paskatino mane daugiau dirbti ir kuo greičiau nusimesti sunkią naštą.

Kokį patarimą duotum jaunam žmogui, svajojančiam užsidirbti?

Drąsa yra svarbiausias dalykas norint gauti gerą darbą ar pradėti verslą. Verslininkai nebūtinai yra labai protingi žmonės, bet daugelis jų itin drąsūs. Pažįstu nemažai verslininkų, kuriems pasisekė dėl to, kad jie nebijojo rizikuoti, investuoti pinigų, nežinodami, ar investicija atsipirks, ar ne.

Penktoje klasėje paskambinti į redakciją ir paprašyti darbo irgi reikėjo drąsos. Drąsa atidaro labai daug durų ir padeda tiek moksluose, tiek darbe, tiek gyvenime.

„Jei dirbi nuoširdžiai, esi atsakingas ir darbštus – tau viskas pavyks.“

Ko galima pasisemti iš Orijaus istorijos?

Orijus savo pavyzdžiu parodė, kad, norint įgyti profesinės patirties ir patenkinti materialius norus, toli gražu nebūtina laukti, kol baigsime universitetą ir įgysime specialybę. Šiek tiek pajamų už darbą jis pradėjo gauti jau penktoje klasėje, o devintoje į darbus kibo dar rimčiau ir užsidirbdavo daugiau.

Orijaus patirtis rodo, koks svarbus yra ryžtas bei drąsa siekti savo tikslų. Būdamas trylikos jis drąsiai beldėsi į redakcijų duris ieškodamas darbo. Net 30 bandymų buvo nesėkmingi, tačiau Orijus nenuleido rankų ir galiausiai jam pavyko.

Svarbu suprasti keletą dalykų. Visų pirma, daugelis žmonių, tarp jų ir darbdaviai, labai vertina užsispyrimą, atkaklumą. Antra, su neigiamais atsakymais tenka susidurti ir suaugusiųjų pasaulyje, tad, paauglystėje išmokę nenuleisti rankų išgirdus „ne“, tikėtina, sulauksime didesnės sėkmės suaugę.

Dar daugiau žinių pasisemk šios knygos puslapiuose >>> „Pradėk dabar: finansinis gidas paaugliams“.