Tyrimas: daugėja gyventojų, norinčių gyventi nuo didmiesčių šurmulio nutolusiuose regionuose

Nepaisant akivaizdžių ekonominių skirtumų tarp skirtingų šalies regionų, „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa rodo, kad didesni atlyginimai sostinėje Vilniuje nėra lemiantis veiksnys, skatinantis gyventojus keisti dabartinę savo gyvenamąją vietą. Negana to, didžioji dalis apklaustųjų nurodo, kad per artimiausius 10 metų matysime abipusį gyventojų judėjimą – daliai žmonių keliantis į didesnius miestus, vis didesnė gyventojų dalis rinksis nuo šurmulio ir veiksmo nutolusius miestelius ir vietoves.  
 
„Tyrimo duomenys iš dalies paneigia nusistovėjusį mitą, kad sostinė vienareikšmiai yra patraukliausia vieta gyventi Lietuvoje. Tiek dalis gyvenančiųjų Vilniuje, tiek savo miestuose ar miesteliuose gyvenimą susikūrusių respondentų pirmenybę teikia arba teiktų ne sostinei. Visgi, didžioji dalis apklaustų gyventojų pripažįsta, kad sostinė yra būtent ta vieta, kurioje galimybės susirasti darbą pagal specialybę yra didžiausios“, – sako „Swedbank“ Finansų instituto ekspertė Justina Bagdanavičiūtė.
 
Pasak ekspertės, tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl vidinė migracija į sostinę ir toliau išlieka didžiausia šalyje. Nepaisant to, plečiantis nuotolinio darbo galimybėms, regionai turi vis daugiau šansų pritraukti ar net susigrąžinti gyventojus iš didmiesčių.

Pajamų praraja

„Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė pažymi, kad sostinės gyventojai uždirba maždaug 13 proc. daugiau nei likusieji Lietuvos gyventojai. Šis skirtumas sudaro maždaug 150 eurų, atskaičius mokesčius. Tačiau žvelgiant į atskirus regionus, o ypač mažesnius miestelius, pajamų praraja tik didėja.
 
„Per pastaruosius dešimt metų Vilniaus miesto gyventojų atlyginimai vidutiniškai išaugo kiek daugiau nei du kartus ir šiuo metu vidutiniškai siekia 1268 eurų „į rankas“ per mėnesį. O štai, pavyzdžiui, Zarasų rajono gyventojai gauna beveik 40 proc. mažesnį atlyginimą po mokesčių, kuris siekia maždaug 800 eurų. Nuo Zarasų rajono pernelyg neatsilieka ir Molėtų, Vilkaviškio, Varėnos, Šalčininkų bei Lazdijų rajonai, kuriuose vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius per mėnesį siekia apie 850 eurų“, − komentuoja G. Ilekytė.
 
Pasak ekonomistės, pabrėžtina ir tai, kad žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, didžioji dalis pagal atlyginimus atsiliekančių rajonų ir miestelių nepadarė proveržio, o pajamų atotrūkis ir toliau didėja.
 
„Tiesa, čia galime pamatyti ir vieną kitą gerąjį pavyzdį. Pavyzdžiui, gyventojų atlyginimai Plungėje per dešimtmetį pašoko net 2,6 karto, o atlyginimų atotrūkis nuo atlyginimų sostinėje susitraukė beveik 10 procentinių punktų. Tokios sėkmės istorijos parodo, kad nors pajamų atotrūkį sumažinti yra itin sudėtinga, kai kuriems miestams tai pavyksta padaryti. Žinoma, prie to ypač prisideda pritrauktos investicijos į pramonę ar turizmo vystymą“, – teigia G. Ilekytė.

Galimybės susirasti darbą skiriasi

Kaip pastebi „Swedbank“ ekonomistė, galimybės susirasti darbą regionuose taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, nedarbo lygis Utenos apskrityje praėjusiais metais siekė net 12,4 proc., kai visoje šalyje jis buvo gerokai mažesnis ir sudarė 7,1 proc. Aukštas nedarbo lygis buvo matomas ir Panevėžio apskrityje (11 proc.), kai tuo metu Vilniaus apskrityje jis siekė vos 4,8 proc.
 
„Žvelgiant į laisvų darbo vietų skaičių, Užimtumo tarnybos duomenimis, didžiausios galimybės susirasti darbą yra Vilniaus apskrityje – čia šiuo metu galima rasti kiek daugiau nei 5 tūkst. darbo pasiūlymų. Tuo tarpu Marijampolės ir Panevėžio apskrityse darbo pasiūlymų skaičius nesiekia nė 300. Tai įrodo, kad didžiausiuose šalies miestuose gyventojai turi geresnes galimybes ne tik susirasti darbą pagal specialybę, bet ir gauti didesnius atlyginimus“, – sako G. Ilekytė.
 
Remiantis tyrimo duomenimis, 47 proc. respondentų yra įsitikinę, kad lengviausia pagal specialybę įsidarbinti jiems būtų sostinėje, o kitame didmiestyje geras įsidarbinimo perspektyvas įžvelgia 19 proc. respondentų.
 
Rajono centre matantys geras galimybes įsidarbinti sako 9 proc., mažesniame miestelyje arba kaime, atitinkamai, 2 proc. ir 1 proc. respondentų. Tuo metu 13 proc. apklaustųjų nurodo, kad jų galimybės įsidarbinti pagal specialybę visur yra vienodos, rodo tyrimo rezultatai.

Regionams padeda mažesnės kainos

„Swedbank“ Finansų instituto ekspertė J. Bagdanavičiūtė sako, kad, apžvelgus įvairių šalies miestų situaciją, svarbu nepamiršti, jog skirtinguose regionuose egzistuoja ne tik atlyginimų, bet ir kainų skirtumai, kurie į susidariusią situaciją įneša šiek tiek pusiausvyros.
 
„Jei atlyginimai šalies sostinėje ir kituose regionuose skiriasi nuo kelių iki kelių dešimčių procentų, tai būsto nuomos ir pirkimo kainos dažnu atveju gali skirtis kartais. Pigiau neretai gali atsieiti ir įvairios medicinos, grožio ar kitos procedūros bei paslaugos. Kitaip tariant, pajamų skirtumas regionuose nebūtinai reiškia reikšmingą perkamosios galios skirtumą“, – sako J. Bagdanavičiūtė. 
 
Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, danties plombavimas helio plomba sostinėje vidutiniškai kainuoja 74 eurus, o Varėnoje tai atsieina 50 proc. pigiau – 38 eurus. Reikšmingai čia skiriasi ir moteriškų bei vyriškų kirpimų kainos – Varėnoje ši paslauga yra, atitinkamai, 49 proc. ir 56 proc. pigesnė nei Vilniuje.

Tikisi abipusės migracijos

Anot J. Bagdanavičiūtės, daliai gyventojų noras gyventi mažesniame mieste ar net kaimiškoje vietovėje yra realesnis pasirinkimas, nei tai gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai tampa ypač aktualu dabar, kai gyventojai turi sukaupę nemenkos nuotolinio darbo patirties.
 
„Gyventojai, dirbantys sostinės ar kitų didžiųjų miestų įmonėse nuotoliniu būdu, gali išnaudoti aukštesnio uždarbio galimybes ir gyvenimo nutolus nuo sostinės šurmulio privalumus. Tuo metu tie, kurie pagal savo specialybę gali susirasti darbą regionuose, net ir gaudami mažesnį atlyginimą dėl kainų skirtumo gali užsitikrinti panašų pragyvenimo lygį kaip sostinėje“, − pažymi Finansų instituto ekspertė.
 
Kaip rodo tyrimo rezultatai, gyventojai taip pat vertina nuotolinio darbo galimybes ir turi pozityvių lūkesčių regionų ateities klausimu. 47 proc. respondentų teigia, kad per artimiausią dešimtmetį vyks abipusis judėjimas – dalis žmonių kelsis į mažesnes gyvenvietes, dalis – į didmiesčius. 18 proc. apklaustųjų mano, kad daugiau žmonių iš didžiųjų miestų kelsis į mažesnius miestus ar kaimus, tuo metu didesnę migraciją į didmiesčius prognozuoja 22 proc. apklausos dalyvių.