Obligacijų renesansas Lietuvoje tęsiasi. Kaip nenudegti?

Pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviai platinamos įmonių obligacijos, o investuotojai greitai pamėgo šią turto klasę. 2024 m. viduryje Lietuvos rezidentai turėjo įmonių išleistų obligacijų už daugiau nei vieną milijardą eurų. Lietuvos banko duomenimis, į lietuviškų įmonių obligacijas namų ūkiai metų viduryje buvo tiesiogiai investavę daugiau nei 300 mln. eurų, o nuo 2022 m. pradžios į įmonių obligacijas  investuota suma padidėjo daugiau nei du su puse karto.

Nuvilnijęs kainų šokas ir aukštesnių palūkanų aplinka paskatino gyventojų susidomėjimą įmonių obligacijomis – aiški jų grąžos struktūra ir santykinai didelės palūkanos daug kam atrodo patraukliai. Tačiau įmonių obligacijos turi specifinių rizikų, apie kurias pradedantieji investuotojai ne visada pagalvoja.

Grąža iš obligacijų – ko galima tikėtis?

Obligacija – tai skolos vertybinis popierius, kurį įmonė ar valstybė išleidžia siekdama pasiskolinti pinigų. Įmonės pasirenka išleisti obligacijas vietoje skolinimosi iš bankų dėl įvairių priežasčių. Neretai kapitalo rinkose galima pasiskolinti didesnes sumas. Priklausomai nuo įmonės dydžio ir poreikių, tokiu būdu galima užsitikrinti finansavimą įmonei labiau tinkančiomis sąlygomis, žemesne kaina ar ilgesniam laikotarpiui. Stambesnės įmonės dažnai siekia diversifikuoti savo finansavimo šaltinius. Galiausiai, kartais įmonės išleidžia obligacijas, nes gauti finansavimo iš kitur jos tiesiog negalėtų.

Valstybių obligacijos laikomos itin saugiomis, todėl jų mokamos palūkanos finansų pasaulyje dažnai yra tapatinamos su grąža be rizikos (risk-free rate). Jos yra tam tikras atskaitos taškas ir kitiems obligacijų emitentams, kurie, norėdami sudominti investuotojus, turi pasiūlyti didesnę grąžą. Bendrai finansų pasaulyje galioja taisyklė, kad kuo didesnė potenciali grąža, tuo didesnė ir rizika.

Šiandien Lietuvos vyriausybės obligacijų metinis pajamingumas siekia 2,5-3,5 proc., o konkretus dydis priklauso nuo obligacijų trukmės, t y. po kiek laiko jos bus išperkamos. Įprastai skolinimasis ilgesniam laikotarpiui yra brangesnis dėl prisiimamos didesnės rizikos.

Už Lietuvoje platinamų įmonių obligacijas neretai siūlomos 7-10 proc. palūkanos, nors dar prieš metus nestebino ir 12-14 proc. siekiančios palūkanos. Ir valstybių, ir įmonių obligacijų palūkanos pastaruoju metu buvo linkusios mažėti dėl euro zonoje mažinamų bazinių palūkanų.

Į ką atsižvelgti vertinant kredito riziką?

Kredito rizika yra viena pagrindinių investuojant į obligacijas – ar skolininkas laiku mokės palūkanas ir grąžins nominalią obligacijos vertę. Įvertinti ir įsigilinti į įmonių finansus net profesionalams gali būti sudėtinga. Pasitaiko atvejų kai mažmeniniai investuotojai, apkerėti dviženklių palūkanų, iššluoja obligacijų emisijas, o profesionalai tuo metu kraipo galvas dėl pernelyg aukšto rizikos lygio.

Paprastai rizikos lygį padeda įvertinti tarptautinės kredito reitingų agentūros. Tačiau reitingo gavimas yra labai brangus, todėl obligacijų emitentai Lietuvoje dažniausiai jo neturi. Tai reiškia, kad investuotojai patys turi įdėti daugiau pastangų įvertindami, ar siūloma grąža pateisina prisiimamą riziką. Kaip tai padaryti?

Visų pirma, reiktų įvertinti pačios įmonės finansus: koks yra jos esamas skolos lygis, ar ji yra pelninga, ar turi tvarius pinigų srautus. Tai ne visada pasiteisina, tačiau įmonės amžius ir dydis gali pridėti daugiau pasitikėjimo investuotojams. Verslas, kuris ne pirmą kartą leidžia obligacijas ir sėkmingai vykdo veiklą daugelį metų, tikėtina, turėtų būti patikimesnis.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į konkrečios obligacijos sąlygas, kuomet leidėjas gali įsipareigoti išlaikyti specifinius finansinius rodiklius, suteikti įvairias garantijas, ar net nemokėti dividendų akcininkams tam, kad užtikrintų obligacijų išpirkimą. Kuo griežtesni obligacijų įsipareigojimai (covenants), tuo didesnė investuotojo apsauga.

Vienas iš svarbiausių aspektų vertinant kredito riziką yra užstatas, t. y. turtas, kurį investuotojai gautų, jei skolininkui nepavyktų įvykdyti įsipareigojimų. Kokybiškas užstatas ženkliai sumažina kredito riziką, todėl už tokias obligacijas mokamos mažesnės palūkanos. Investuotojai dažniausiai įvertina įkeičiamą nekilnojamąjį turtą, bet užstatyti galima ir vertybinius popierius ar kito tipo turtą.

Įsigydami įmonių obligacijų, investuotojai turėtų įvertinti tai, kiek griežti yra įmonių įsipareigojimai, koks užstatas pasiūlomas, kokia yra jo vertė ir kokybė. Vertėtų palyginti pasiūlymus su kitomis neseniai sėkmingai išplatintomis obligacijomis, kad būtų galima geriau įvertinti investuotojo apsaugos ir grąžos lygį.

Išpirkimo terminas ir pardavimas anksčiau laiko

Obligacijos visada platinamos apibrėžtam laikotarpiui, kuriam pasibaigus jų emitentas turi jas išpirkti. Didesnės obligacijų emisijos yra prekiaujamos antrinėje rinkoje, todėl parduoti turimas obligacijas galima ir nesulaukus jų išpirkimo termino, bet dėl pasikeitusių rinkos palūkanų ar rizikos vertinimo, jų kaina rinkoje gali nesutapti su jų platinimo kaina.

Lietuvoje išleisdamos obligacijas įmonės įprastai skolinasi gana nedideles sumas iš santykinai siauro investuotojų rato, todėl prekyba jomis biržoje vyksta vangiai. Investuotojui reiktų turėti mintyje, kad tokios įmonių obligacijos gali būti labai nelikvidžios. Reiktų nusiteikti investiciją išlaikyti iki obligacijų išpirkimo termino, nes parduoti jas ankščiau laiko gali būti sudėtinga.

Be to, įmonės neretai numato galimybę ankščiau laiko išpirkti išleistas obligacijas, vadinasi, investuotojas atgauna pinigus ankščiau, bet netenka dalies palūkanų, kurių tikėjosi.

Nauda vietos kapitalo rinkos plėtrai

Sparti obligacijų rinkos plėtra Lietuvoje yra tendencija, kurios buvo laukta ilgai. Taip įmonės gali tiesiogiai rasti alternatyvius finansavimo šaltinius, o gyventojai turi galimybę investuoti į vietinius verslus ir gauti santykinai gerą grąžą.

Įmonių obligacijų grąža dažnai nedaug atsilieka nuo akcijų rinkos, leidžia diversifikuoti lėšas tarp skirtingų turto klasių ir užtikrina aiškiai prognozuojamus pinigų srautus. Investuotojui, kuriam neramu dėl didelių akcijų rinkų svyravimų, bet norisi gauti didesnę grąžą nei sudarius indėlio sutartį, įmonių obligacijos gali tapti viena iš alternatyvų.

Vis dėlto, net ir šiuo atveju reikėtų atsiminti, kad investavimas yra susijęs su rizika, o obligacijų emitento įsipareigojimai dėl palūkanų mokėjimo ir išpirkimo termino automatiškai nereiškia, kad viskas klostysis pagal planuojamą scenarijų. Įmonių obligacijų rizikos lygis yra aukštesnis, o mažmeniniai investuotojai turėtų žiūrėti ne tik į santykinai aukštas palūkanas, bet kuo geriau įvertinti ir savo prisiimamą rizikos lygį.