20-ies metų investavimo planas paprastam žmogui: kiek atsidėti, kur investuoti ir ko nedaryti

Apie investavimą viešojoje erdvėje šiandien kalbama vis garsiau. Ir nors šis būdas uždirbti pinigų šalyje sparčiai populiarėja, daugelis žmonių vis dar dvejoja – nuo ko pradėti, kiek pajamų skirti ir kaip investuoti, kad tai duotų apčiuopiamą rezultatą. Vieni baiminasi rinkų svyravimų, kiti tvirtai tiki, kad investuoti verta tik turint dideles pajamas. Tačiau ekspertai ramina – ilgalaikio investavimo sėkmė slypi ne sudėtinguose procesuose ar bandymuose „atspėti rinką“, o nuoseklume, disciplinoje ir aiškioje strategijoje.

Ar 10–20 metų – ilgas laiko tarpas investavimui?

Pasiteiravus, ar 10–20 metų jau yra pakankamas laiko tarpas, kad galėtume šį investavimo periodą vadinti ilgalaikiu investavimu, „Swedbank“ investavimo strategas Vytenis Šimkus atkreipia dėmesį, kad šis laikotarpis jau laikomas pakankamai ilgu investavimo horizontu, leidžiančiu siekti solidesnės grąžos bei prisiimti daugiau rizikos.

„Na, vertinant iš žmogaus perspektyvos ir tai, kokiam ilgam laikotarpiui mes planuojame dalykus, tai tikrai daugelio žmonių perspektyvoje tai yra ilgalaikis investavimas. Jeigu kalbėtume apie investavimą pensijai, kai ateini į darbo rinką ir pradedi siekti ilgesnių finansų tikslų, tai nėra labai ilgas laikotarpis. Labai ilgas laikotarpis būtų 30–40 metų perspektyva, bet 10–20 metų jau tikrai yra pakankamai ilgas laikotarpis, kuriame ir galima pasiekti neblogų rezultatų, ir galima prisiimti daugiau rizikos“, – sako jis.

Be to, anot jo, daugelio žmonių investavimo kelionė, net jei prieš tai tikslas buvo kaupti 10–20 metų, dažnai apskritai tampa ilgesnė nei pradžioje planuota.

„Mes galvojame apie 10–20 metų, bet po to tai pavirsta ir į 30–40 metų investavimo kelionę. Mes niekada nežinome, kiek mes gyvensime ir kaip mūsų gyvenimas persimainys per tą laiką“, – teigia V. Šimkus.

Skirtingi scenarijai pagal amžiaus grupes

Ieškant atsakymų, o kaipgi teisingai investuoti minėtus 10–20 metų, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) vadovas Vaidotas Rūkas skuba aiškinti, kad ilgalaikė investavimo strategija pirmiausia priklauso nuo rizikos tolerancijos ir žmogaus amžiaus bei laikotarpio iki pensijos. Kuo investavimo horizontas ilgesnis, tuo daugiau rizikos galima prisiimti, nes trumpalaikiai rinkų svyravimai tampa mažiau reikšmingi.

„18–47 metų gyventojams pagrindinis akcentas turėtų būti augimas – didesnė investicijų dalis gali būti nukreipiama į akcijas ar kitą rizikingesnį turtą. Jaunesnio amžiaus investuotojai turi daugiau laiko išlaukti rinkų svyravimus, todėl trumpalaikiai nuosmukiai jiems nėra kritiški. Šiame etape svarbiausia tampa ilgalaikė grąža ir ankstyvas kaupimo pradėjimas, nes didžiausią efektą sukuria būtent laikas bei sudėtinių palūkanų efektas“, – aiškina ekspertas.

Kuo žmogus vyresnis, tuo tolerancija rizikai ir laikas iki pensijos mažėja. Todėl, aiškina pašnekovas, artėjant pensijai vis svarbesniu prioritetu tampa ne agresyvus augimas, o sukaupto turto apsauga bei stabilesni instrumentai.

„47–58 metų grupei dažniausiai tinka subalansuota, bet vis dar augimo siekianti strategija. Šioje amžiaus grupėje investavimo strategija paprastai tampa labiau subalansuota. Derinamas ilgalaikis augimas su didesniu finansiniu stabilumu, todėl portfeliuose palaipsniui daugėja mažesnės rizikos priemonių. Šiame etape itin svarbus nuoseklumas ir emocinių sprendimų vengimas rinkų svyravimų metu“, – pabrėžia V. Rūkas.

O vyresniame amžiuje prioritetai gerokai pasikeičia:

„58–60 metų ir vyresnių gyventojų grupėje investavimo prioritetai keičiasi dar labiau – svarbesnis tampa sukaupto turto išsaugojimas ir mažesni svyravimai. Tai nereiškia, kad investicinis augimas tampa nebesvarbus, tačiau portfeliuose įprastai mažinama akcijų dalis ir didinamas konservatyvesnių priemonių svoris.“

Vien akcijų neužtenka: kodėl svarbiausia – balansas

Nors ekspertai tikina, kad akcijos ilgalaikėje perspektyvoje dažniausiai generuoja didžiausią grąžą, vis tik vien tik į jas remtis nereikėtų. Vienas svarbiausių ilgalaikio investavimo principų, kurį pabrėžia kone visi šią sritį išmanantys, – diversifikacija.

„Investicijos turėtų būti plačiai diversifikuojamos – lėšas sutelkus vienoje turto klasėje ar keliose pavienėse priemonėse, rinkų svyravimai gali labiau paveikti viso portfelio vertę. Todėl yra svarbu derinti didesnės rizikos, bet didesnį augimo potencialą turinčias priemones, pavyzdžiui, akcijas, ir stabilesnius instrumentus, pavyzdžiui, obligacijas“, – aiškina V. Rūkas.

Jis taip pat pabrėžia, kad jaunesniame amžiuje didesnė akcijų dalis yra racionalus pasirinkimas, nes laikas leidžia išlaukti kritimus ir pasinaudoti rinkų augimu. Tačiau artėjant pensijai portfelio struktūra turėtų tapti konservatyvesnė.

„Artėjant pensijai akcijų dalis turėtų palaipsniui mažėti, o obligacijų ir kitų stabilesnių priemonių – didėti. Čia atsiskleidžia II ar III pakopos nauda: žmogui nereikia pačiam spręsti, kada ir kaip keisti investicijų paskirstymą – tai daro profesionalūs fondų valdytojai, nuolat stebintys rinkas, valdantys riziką ir investuojantys pagal strategiją“, – sako ekspertas.

Panašiai kalba ir investavimo strategas V. Šimkus. Jo nuomone, net ir ilguoju laikotarpiu svarbus rizikos bei stabilumo balansas.

„Tai yra pakankamai ilgas laikotarpis, kad būtų prisiimama daugiau rizikos ir kad portfelyje būtų reikšminga akcijų dalis, bet ją reikėtų balansuoti – kažkokia dalimi galbūt ir nekilnojamu turtu, obligacijomis, galbūt reikėtų pagalvoti ir apie tam tikrą nedidelę aukso dalį ar kažkokias kitas alternatyvias investicijas“, – pataria investavimo strategas.

Tad jis pabrėžia, kad ilgalaikiams investuotojams svarbiausia turėti skirtingų turto klasių – jos apsaugo nuo nepalankių scenarijų vienoje rinkos dalyje.

„Reikėtų turėti skirtingų turto klasių miksą. Jeigu investavimo laikotarpio pabaigoje būtų nepalanki situacija rinkose, būtų galima panaudoti kitas turto klases, kurioms sekasi santykinai geriau“, – aiškina V. Šimkus.

Kiek investuoti? Universalios formulės nėra

Vienas dažniausių klausimų – kokią pajamų dalį reikėtų skirti investavimui. Deja, ekspertai sako, kad universalaus atsakymo čia nėra.

„Siūlymas atsidėti, pavyzdžiui, 10 proc. pajamų investavimui skamba dažniausiai, tačiau toks universalus patarimas turi trūkumų – mažiausias pajamas ar gausesnę šeimą turintiems žmonėms bet kokios sumos atidėjimas gali būti komplikuotas“, – pažymi V. Rūkas.

Todėl, aiškina ekspertas, daug svarbiau susikurti finansinę discipliną ir investuoti tai, kas lieka po suplanuotų išlaidų.

„Asmeninių finansų patarėjai skatina atsidėti ne tam tikrą dalį pajamų, tačiau tai, kas lieka po suplanuotų gyvenimo išlaidų. Toks metodas nušauna net keletą zuikių: ir padeda planuoti šeimos išlaidas, tad riboja spontanius pirkinius, ir įveda discipliną“, – sako jis.

Dar vienas efektyvus metodas, sako jis, – dalį augančių pajamų automatiškai nukreipti investavimui:

„Papildomai sutaupyti iš einamųjų pajamų gali būti komplikuota, tačiau nukreipti algos padidėjimo dalį – psichologiškai paprasčiau.“

Svarbiausia – automatizavimas ir disciplina

Ekspertų teigimu, vienas efektyviausių būdų investuoti ilguoju laikotarpiu yra procesų automatizavimas. Tokiu būdu ženkliai sumažėja emocinių sprendimų ir atidėliojimo rizika.

„Kuo daugiau automatizmo – tuo paprasčiau. Didžiausios sumos sukauptos būtent ten, kur sprendimo nereikia priimti kiekvieną kartą atskirai, o jis vyksta automatiškai“, – teigia V. Rūkas.

Tą patį akcentuoja ir V. Šimkus: „Turbūt paprasčiausias būdas yra nuo gauto atlyginimo dalį iš karto investuoti, automatizuoti šį procesą, kad tai būtų nuoseklu.“

Be to, pasak investavimo stratego, daugeliu atvejų žmonės investuoja kartą per mėnesį kartu su gaunamomis pajamomis, tačiau konkretus periodiškumas nėra kritiškai svarbus.

„Tai gali būti kas ketvirtį, gali būti kas mėnesį, gali būti kas savaitę. Klausimas yra, per kokį brokerį jūs investuojate ir kaip dažnai – kiek kainuoja transakcija. Jeigu investuojate ten, kur nėra pirkimo mokesčių, tada tai gali vykti ir kasdien. Jeigu investuojate į kažkokį produktą, kur yra kažkoks komisinis mokestis, galbūt reikėtų tada palaukti ir investuoti didesnę sumą, kad mokesčių būtų mažiau. Bet dažniausias ir populiariausias pasirinkimas yra tai daryti kartu su gaunamomis pajamomis – kartą kas mėnesį ar kartą per dvi savaites“, – aiškina jis.

Didžiausia klaida – blaškymasis

Akivaizdu, kad ilgalaikio investavimo kelyje neišvengiami nei rinkų kritimai, nei ekonominės krizės. Tačiau, sako ekspertai, būtent reakcija į jas dažnai nulemia galutinį rezultatą.

„Rinkų svyravimai yra natūrali ilgalaikio kaupimo dalis, todėl tokiais momentais svarbiausia nepasiduoti emocijoms ir nepriimti skubotų sprendimų. Kritimai rinkose atrodo nemaloniai, tačiau ilgalaikiam investuotojui jie nebūtinai reiškia praradimą – nuostolis tampa realus, kai žmogus pasitraukia sumažėjus turto vertei“, – sako V. Rūkas.

Todėl daugelis investuotojų pralaimi ne dėl blogų instrumentų pasirinkimo, o dėl emocinių reakcijų.

„Didžiausia klaida yra blaškymasis – kaupimo stabdymas, pasitraukimas ar strategijos keitimas reaguojant į trumpalaikius rinkų svyravimus. Tai dažnai baigiasi tuo, kad žmogus pasitraukia tada, kai turto vertė būna laikinai sumažėjusi, ir nebedalyvauja vėlesniame atsigavime“, – pabrėžia jis.

Tad, pasak V. Šimkaus, investavimo sėkmę dažniausiai lemia ne bandymas nuspėti rinką, o gebėjimas laikytis pasirinkto plano: „Visa akademinė literatūra rodo, kad pataikyti į rinkos žemumas ar kažkaip reikšmingai aplenkti rinką yra neįmanoma. Svarbiausia yra pasirinkti portfelio proporcijas tarp rizikingų ir mažiau rizikingų turto klasių ir išlaikyti tas proporcijas ilgą laiką.“

Anot jo, vienas svarbiausių disciplinos elementų – periodinis portfelio perbalansavimas. Pavyzdžiui, jei akcijos per metus smarkiai išauga ir užima didesnę portfelio dalį nei planuota, dalį jų verta parduoti ir grįžti prie iš anksto nusistatytų proporcijų.

„Tarkime, žmogus nusistato, kad jo portfelį sudarys 80 proc. akcijų ir 20 proc. obligacijų. Tai būtų ganėtinai agresyvus portfelis. Kartą per metus šias proporcijas jam reikėtų atstatyti – jeigu akcijos pakilo, o obligacijos tiesiog stovėjo vietoje, gyventojui reikėtų parduoti dalį savo akcijų ir nusipirkti daugiau obligacijų. Tai reiškia, kad mes parduodame turto klases, kurios yra pabrangusios, ir perkame santykinai pigesnes. Tai padeda portfeliui šiek tiek sumažinti riziką ir pagerinti ilgalaikius rezultatus“, – aiškina V. Šimkus.

Taigi abu ekspertai vieningai sutaria, kad ilgalaikio investavimo rezultatus dažniausiai lemia ne pavieniai „genialūs“ sprendimai, o nuoseklus veikimas dešimtmečiais.

„Investavime, kaip ir kitose srityse, galioja 80/20 Pareto taisyklė – vos 20 proc. sprendimų lemia 80 proc. galutinio rezultato. Vien tai, kad žmogus ryšis periodiškai taupyti, pasirinks vieną ar kelis investicinius instrumentus bei to laikysis kryptingai, lems, kad jo sukaupta finansinio turto suma prabėgus laikui bus didesnė nei 80 proc. kitų, to nedariusių“, – pabrėžia V. Rūkas.

Ačiū, kad skaitai mūsų tinklaraštį. Nori į finansus nerti giliau? Užduok klausimų virtualiam asistentui AIVA. Jis veikia dirbtinio intelekto (DI) pagrindu ir padeda greičiau bei patogiau rasti dominančią informaciją