Karantino paradoksai: darbą įsileidome į namus, tačiau vienatvės nesumažėjo?

Kilus koronaviruso pandemijai savo organizacijų veiklą ir darbus pradėjome skirstyti į du etapus – tai, kas vyksta karantino metu ir tai, kada grįšime į „normalų“ gyvenimą. Šiuo metu daugelis jau pradėjo planuoti grįžimą į biurus ir susidūrė su realybe: į darbo erdvę gal ir įžengsime netrukus, bet kada grįšime į „normalų“ gyvenimą, tikrai nežinia. Tad kokia laukia ta naujoji realybė darbe?

Akivaizdu, kad socialinės distancijos laikymasis bei kiti saugumo reikalavimai ir toliau koreguos komandų darbo, procesų, klientų aptarnavimo planus. Todėl neverta abejoti, kad pandemijos poveikis darbuotojų įsitraukimui ir organizacijų kultūrai tęsis. 

Briuselio Laisvojo universiteto psichologijos profesorius Elke Van Hoof teigia, kad pandemija ir visuotinė izoliacija, palietusi apie 2,6 milijardus žmonių, yra didžiausias pasaulinis psichologinis eksperimentas, kurio pasekmės bus perdegimas ir su patirtu stresu susijęs nedarbingumas.

Kaip rodo pasaulinės apklausos, nuo pandemijos pradžios 75 proc. darbuotojų jaučiasi labiau socialiai izoliuoti, 67 proc. kalba apie didesnį streso lygį, daugiau nei 50 proc. patiria didesnį nerimą ir jaučiasi labiau emociškai išvargę. 

Vieniši ir darbe, ir tarp virtualių kolegų

Paradoksalu − nors į savo namus „įsileidžiame“ kolegas, socialinė izoliacija nemažai daliai darbuotojų gali sukelti vienatvės jausmą. Virtualūs susitikimai atskleidžia gyvenimo buitį, parodo artimuosius, kuriuos girdime ir matome susitikimų fone, taip lyg ir skatindami mintis apie didesnį artumą ir bendrumą.

Tačiau tuo pat metu aštresnis susidūrimas darbe, sudėtingesnė situacija, kurią patyrus būdavo galima išsisakyti šalia esantiems kolegoms ir sulaukti jų palaikymo, lieka kažkur už ekrano. Žinoma, visada įmanoma susisiekti įvairiomis ryšio priemonėmis, bet ta momentinė emocija lieka sulaikyta viduje. 

Laikantis socialinės distancijos, daugeliu atveju darbuotojai organizacijose turės dalintis, kas ir kada dirbs namuose, o kas – biure. Čia vėl atsiranda rizika kurti dvejopą patirtį žmonėms: vieniems, kurie yra kartu fiziškai, bus lengviau išspręsti rūpimus klausimus, aptarti kasdieninius reikalus, na o tie, kurie dirbs iš namų, gali greitai pasijusti atitrūkę nuo pirmosios komandos.

Net dirbant įprastomis sąlygomis vienišumas darbe buvo įvardijamas kaip didelė organizacijų problema. Tad vieniši besijaučiantys darbuotojai, tikėtina, bus linkę atitolti nuo organizacijos ir jos palaikomų vertybių, bus mažiau įsitraukę į darbą, mažės jų lojalumas ir jiems bus lengviau keisti darbą. 

Kaip kurti bendrystės jausmą? 

Atsakymas į šį klausimą – palaikant nuoširdų ir palaikantį domėjimąsi. Kalbant apie organizacijų pokyčius Covid-19 kontekste, daugelis personalo situaciją analizuojančių ekspertų pabrėžia abipusę komunikaciją, didelį komunikacijos ir žinių iš vadovų poreikį.

Labai svarbu nuolatos teikti darbuotojams „gyvą“ informaciją, bet ne mažiau svarbu rasti laiko tiesiog bendrauti. Ne tik apie darbą, bet ir apie tai, kuo žmonės gyvena ir kas jiems svarbu. 

„Harward Business Review“ autorius Ryan Smith savo straipsnyje cituoja apklausą, kurioje 40 proc.  respondentų teigia norintys, kad vadovas domėtųsi jų psichikos sveikata, klaustų, kaip jie laikosi. 

Įdomu tai, kad nurodydami pasirinkimą, su kuo jie norėtų kalbėtis apie savo psichologinę sveikatą, organizacijos žmogiškųjų išteklių padalinį jie nurodo kaip paskutinį. Pirmenybę darbuotojai teikia savo tiesioginiam vadovui ir kolegoms, tad domėjimosi, bendravimo su savo darbuotojais klausimo, deja, neįmanoma deleguoti. Žinoma, žmonės yra skirtingi ir reikėtų suprasti – nors ne visi darbuotojai vienodai šiltai priims tokį domėjimąsi, vis tik jis yra labai svarbus.

Kadangi kolegos atlieka svarbų vaidmenį dalijantis savo jausmais ir patirtimis, paprasčiausios užduotys „poruojant“ žmones kasdieniniam darbui gali sukurti tinkamą terpę taip reikalingam bendravimui ir ryšio palaikymui. 

Vienatvės jausmą organizacijose sumažinti įprastu metu padeda pripažinimo, įvertinimo momentai. Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų nori būti pamatytas, todėl verta pagalvoti, koks būdas būtų tinkamas organizacijos darbuotojams. 

Kartais tai gali būti bendra veikla, pasidalijimai patirtimis, kaip mažinti vienatvės jausmą, be to, būti pamatytiems padeda ir mentorystės praktikos. Jeigu organizacijoje turite mentorių bendruomenę, paskatinkite žmones užmegzti ryšius. Tai ypač gali pasitarnauti tais atvejais, kai į darbą reikia įvesti naujus darbuotojus, kuriems nuotoliniu būdu tenka perprasti ne tik naują darbą, bet ir naują organizacijos kultūrą. 

Vienatvė nėra naujas reiškinys organizacijose, tačiau pandemija gali būti tas laikas, kai ji bus labai aiškiai pamatyta. O ją pamačius, galima atrasti ne vieną būdų situaciją keisti.