Ar dar liko rezervų Lietuvos darbo rinkoje?

Lietuvos ekonomika praėjusiais metais patyrė, palyginti, lengvą sukrėtimą, ir sparčiai atsigavusi šiuo metu jau yra kur kas aukštesniame lygyje nei 2019 metais. Kurį laiką neigiamai stebinę gana kukliai besitaisantys darbo rinkos rodikliai stipriai kontrastavo su verslų pastebėjimais dėl neįmanomos rasti darbo jėgos. Vasaros rezultatai rodo, kad spartesnis atsigavimas pagaliau atėjo ir į darbo rinką, todėl natūraliai kyla klausimas − kiek dar yra vietos užimtumo augimui?

Sparčiai kuriamos darbo vietos

Trečiąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis nukrito iki 6,7 proc. ir tik apie pusę procentinio punkto viršija iki pandeminį lygį. Per metus vietą po darbo rinkos saule rado daugiau nei 44 tūkst. žmonių, o užimtumas augo 3,3 proc.

Tokį spartų užimtumo augimą iš dalies lėmė susiradę darbus bedarbiai, kurių skaičius sumažėjo 38 tūkst. Visgi panašu, kad į darbo rinką grįžo ir dalis tų gyventojų, kurie buvo ekonomiškai neaktyvūs. 

Šie skaičiai, be abejo, nuteikia pozityviai, nes dauguma gyventojų ekonominę situaciją vertina būtent pagal darbo rinką. Tai matoma ir gyventojų apklausose − lietuviai iš tiesų ekonomikos būklę vertino teigiamai tik tada, kai nedarbas buvo nukritęs žemiau 5 proc.  2006-2007 m. laikotarpiu. 

Nors darbo rinkos rodikliai ir sparčiai gerėja, laisvų resursų darbo rinkoje dar galima rasti. Beveik 7 proc. siekiantis nedarbo lygis vis tik yra gana aukštas, o ilgalaikio nedarbo lygis siekia apie 2,5 proc. Be to, žvelgiant į išplėstinius darbo rinkos rodiklius, egzistuoja dar apie 2 proc. darbo jėgos, kurie dirba nepilną darbo dieną arba norėtų darbo, bet šiuo metu aktyviai jo neieško. 

Tad nors resursų darbo rinkoje dar yra, jais pasinaudoti taps vis sudėtingiau, nes užimtumo ir darbo rinkos aktyvumo rodikliai artėja prie savo istorinių aukštumų. 

Smaugiantis darbuotojų trūkumas

Viešojoje erdvėje girdėti dažni skundai, kad šioje šalyje nebeįmanoma pasamdyti žmonių už jokius pinigus. Tokie teiginiai skamba pakankamai keistai, žinant, kad nedarbo lygis vis dar reikšmingai aukštesnis nei buvo prieš porą metų, o ir paslėptų resursų darbo rinkoje dar yra. 

Nepaisant to, trečdalis statybų, ketvirtadalis pramonės ir kas penkta mažmeninės prekybos įmonė įvardija, kad būtent darbuotojų trūkumas yra pagrindinis veiksnys ribojantis jų veiklą. Gegužę laisvų darbo vietų skaičius buvo pasiekęs visų laikų rekordą ir, nors rudenį atsitraukęs nuo aukštumų, vis dar išlieka labai aukštame lygyje. 

Įtemptą situaciją darbo rinkoje patvirtina ir atlyginimų dinamika. Vidutinis atlyginimas ir toliau auga daugiau nei 10 proc. per metus ir, ko gero, tokį pavydėtiną tempą išlaikys dar kurį laiką.

Kodėl darbo rinkoje − įtampos ženklai

Akivaizdu, kad daliai įmonių kyla sunkumų randant darbo jėgos, ir tam įtakos turi keletas veiksnių. Visų pirma, dėl egzistuojančių geografinių ir įgūdžių skirtumų. Ne paslaptis, kad nedarbo lygis žemesnis ir ekonominis aktyvumas aukštesnis yra didmiesčiuose, kai tuo tarpu laisvi darbo jėgos ištekliai yra daugiau pasiskirstę regionuose. 

Žmonės taip paprastai nesutinka į darbą važiuoti ilgų atstumų arba keisti gyvenamąją vietą. Tam, kad sutiktų tai daryti, jie tikisi gauti gerokai didesnį atlyginimą nei uždirbtų šalia savo gyvenamosios vietos. Be to, jau prieš pandemiją buvo kalbama apie kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą, o šiuo metu darbo neturintys žmonės, ko gero, neturi labiausiai paklausių įgūdžių. 

Pandemija irgi sujaukė darbo rinkos struktūrą – vienur sunaikino darbo vietas, kitur jų prikūrė. Kita vertus, pandemijai pasibaigus galima tikėtis ir rokiruotės atgal, nes visgi darbuotojai, tikrinantys galimybių pasus, kada nors bus laisvi veikti kažką įdomesnio. 

Dalį gyventojų nuo grįžimo į darbo rinką  gali atbaidyti ir besitęsianti pandeminė situacija. Vieni galbūt yra susirūpinę savo sveikata ar rūpinasi artimaisiais, todėl negali pilnai grįžti į darbo rinką. Yra ir tokių dalis, kurie piktinasi skiepų ir testavimo reikalavimais, ir tai juos sulaiko nuo darbo paieškų. 

Neatmestina ir tai, kad dalis neproduktyvių įmonių tiesiog negali pasiūlyti patrauklaus atlyginimo ir darbo sąlygų. Neretai tokios įmonės bijo pasiūlyti pakankamai didelius atlyginimus tam, kad pritrauktų darbuotojus, nėra tikros, ar vėliau tie darbuotojai netaps joms našta. 

Brangstant Lietuvos darbo jėgai, tokioje situacijoje gali atsidurti vis daugiau įmonių ir joms teks arba transformuotis į našesnes, arba žlugti. Ir nors individualiais atvejais tai gali skambėti kaip liūdnos istorijos, dėl to pernelyg nerimauti neverta − ilgainiui tų įmonių darbuotojai pereis į produktyvesnius verslus. 

Ką tai reiškia verslams ir gyventojams 

Tikėtis, kad įtampa darbo rinkoje greitai atslūgs, neverta. Paklausa išlieka didelė, todėl darbo jėgos poreikis niekur neišgaruos. Pandemijos sukelti darbo rinkos trikdžiai irgi atsitrauks ne iš karto ir palaipsniui. O apetito reikšmingai pakeisti migracijos politiką, kad atsivežtume darbo jėgos iš svetur, vargu ar yra. 

Žinoma, dirbantiesiems tokia situacija yra palanki. Trūkstant darbo jėgos derybiniai svertai ir toliau liks darbuotojų rankose, atlyginimai ir toliau augs sparčiu tempu. Kita vertus, verslams teks sukti galvą, kaip patenkinti paklausą.

Neatmestina, kad dalį verslų tai paskatins rimčiau žiūrėti į technologinį atsinaujinimą ir automatizaciją. Gali būti, kad karšta darbo rinka paskatins produktyvumo augimą. 

Darbo rinkos rodikliai ir toliau turėtų gerėti, tačiau visi išvardinti trikdžiai greičiausiai reikš lėtesnį, nei mums norėtųsi, progresą, o tai ilgainiui gali pristabdyti ir šalies ekonomikos augimą.