S. Dikčius: filmas „Don‘t Look Up“ ir kodėl žmonija iki galo nesupranta klimato krizės grėsmės

Nepriklausomas klimato kaitos ekspertas, meteorologas Silvestras Dikčius yra žmogus, kuris apie klimatą galvoja kasdien. Anot jo, dalis Lietuvoje nuolat ilgisi šilumos, todėl klimato kaita visuomenėje paprastai sukelia skirtingus jausmus. Bet dėl vieno dalyko, pasak eksperto, turėtume būti susirūpinę visi – mūsų klimatas neabejotinai darosi vis ekstremalesnis ir to ekstremalumo ateityje tik daugės. Kokiu vienu žodžiu jis įvardija Lietuvos ateities klimatą ir ką kiekvienas galime padaryti, kovodami su klimato krize – interviu su šiemet didžiausios nuotolinės pamokos „Mokonomika“ dėstytoju tapusiu S. Dikčiumi.

Neseniai pasirodžiusiame filme „Don‘t Look Up“ du amerikiečių mokslininkai atranda didžiulę kometą, kuri po šešių mėnesių įsirėš į Žemę. Jie išsyk pradeda skambinti pavojaus varpais ir ragina spręsti problemą, tačiau visuomenė ir politikai šiai grėsmei lieka abejingi arba bando pasinaudoti ja savo siauriems interesams. Kūrėjai pripažįsta, kai šis filmas yra klimato krizės satyra. Kaip manote, ar mūsų civilizacijos reakcija į klimato krizę primena filme matomą pasaulio reakciją į Žemę pražudysiančią kometą?

Šis filmas puikiai atskleidžia didelių visuomenės grupių nepasitikėjimą mokslu. Pandemija šią problemą išryškino, bet klimato mokslininkai su ja susiduria jau trisdešimt metų. Nemažai žiūrovų vis tik iki galo nesuprato svarbiausios žinutės. Kometos artėjimą daug kas palaikė pandemijos ar bendra ekologinių grėsmių metafora. Šias problemas galima įžvelgti, bet pagrindinė filmo mintis yra klimato kaita ir žmonijos reakcija į ją. Tą sako patys filmo kūrėjai. Juosta anonsuota dar prieš COVID-19 atsiradimą ir turėjo pasirodyti bent metais anksčiau, o dėl pandemijos filmo kūrimas užtruko. 

Taigi, realybėje turime dvilypį nepasitikėjimą mokslu, sakančiu, kad klimato krizė ilgainiui peraugs į klimato katastrofą. Pirmiausia, mokslininkų prognozėmis abejoja nemaža dalis visuomenės. Antra, kaip ir filme, didieji verslai ignoruoja situacijos rimtumą ir negeba sumažinti savo apetito pelnui. 

Pasirodžius „Don‘t Look Up“ teko matyti nemažai mokslininkų pasisakymų, kad kalbėdami apie klimato krizę, jie susiduria su tokiomis pat reakcijomis kaip ir filmo personažai, paskelbę apie kometą. Pasak mokslininkų, dažnai problemą bandoma sumenkinti ar nuleisti juokais. Tiesa sakant, ir pačiam teko su panašiomis reakcijomis susidurti.

Kaip manote, ar žmonija iki galo supranta klimato krizės grėsmę? 

Jeigu imtume žmoniją kaip visumą, tai tikrai nesupranta. Taip yra dėl daugybės aspektų. Žmonijos istorijoje niekada neturėjome nei galios keisti aplinką planetos mastu, nei tokios galimybės įvertinti ir prognozuoti klimato būseną. Daliai žmonių sunku patikėti, kad galime daryti tokį poveikį. Dar kitiems sudėtinga suvokti laiko mastelį, kuriame problema skleidžiasi ir skleisis. 

Žmonės labiau orientuoti į dabarties problemas, o ne į tolimų grėsmių prevenciją. Net tie, kurie pripažįsta klimato krizės grėsmę, dažnai neįsisąmonina visa apimančio jos intensyvumo. Žmogaus sukelta klimato kaita neturi aiškaus galo. Nebus taip, kad tam tikrame taške ji sustos. Jeigu bus išjudinti negrįžtami procesai klimato sistemoje, jau šimtmečio pabaigoje turėsime 3-4 laipsniais šiltesnę Žemę. Planeta atrodys visai kitaip, nei dabar.

Dažnai viešojoje erdvėje girdime, kad Lietuvai klimato krizė neturėtų būti baisi – bus šilčiau ir nereikės atostogų vykti į šiltus kraštus. Ką atsakytumėte taip sakantiems?

Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame jau netrukus bus 8 milijardai žmonių. Tam tikrose planetos vietose gyventi ilgainiui taps tiesiog per karšta ar per sausa. Kaip vietinės politinės krizės gali peraugti į regionines, matėme stebėdami Sirijos pabėgėlių krizę, kurios pirmine priežastimi analitikai taip pat įvardina klimato kaitą. Neramumus, vėliau peraugusius į pilietinį karą, Sirijoje išjudino istorijoje nematyta sausra. Niekas tiksliai nežino, kiek tokių vietinių krizių įvyks, bet pasaulis ir be žmogaus sukeltos klimato kaitos pilnas įtampų ir problemų. Kaistantis klimatas jas dar labiau užaštrins ir vargu, ar mes galėsime nuo jų atsitverti.

Trumpuoju laikotarpiu Lietuva gauna tam tikrų naudų, kurias patiria daugelis šiaurės šalių. Tačiau pats Lietuvos klimatas tampa vis nestabilesnis ir vargu, ar malonesnis bei sveikesnis. Šiuos pokyčius mes, žinoma, išgyvensime. Lietuvai didesnė problema yra ne pats besikeičiantis klimatas, o tai, kaip globalinis atšilimas paveiks pasaulio ekonomiką ir politiką.

Minite, jog jau gyvename jausdami klimato krizės padarinius. Kaip mūsų klimatas atrodys po dešimties ar trisdešimties metų?

Mūsų klimatas darosi ekstremalesnis ir tas ekstremalumas toliau didės. Tai reiškia, kad dabartiniai pavojingi reiškiniai bus intensyvesni. Šiltesnėje atmosferoje telpa daugiau vandens garų, todėl vasaros liūtys bus stipresnės ir pavojingesnės. Miestų infrastruktūra turės prie jų prisitaikyti, bent jau tiek, kiek įmanoma.

Vasaromis patirsime intensyvesnes ir ilgiau trunkančias karščio bangas, kurios kartosis dažniau. Tokie ar dar stipresni karščiai, kokius turėjome praėjusią vasarą, po trisdešimties metų taps įprastu palydovu. Tai jau nėra atostogų šiluma. Tokioje temperatūroje neįmanoma nei kokybiškai dirbti, nei ilsėtis. Manau, kad iki 2030-ųjų Lietuvoje tikrai sulauksime dar niekada nefiksuoto 40 laipsnių karščio. Jo palydovai yra ir sausros bei miškų gaisrai.

Kitas dalykas – šalčio įsiveržimai ir staigūs temperatūros pokyčiai, kai nuo trisdešimt kelių laipsnių staigiai atvėsta iki plius šešiolikos. Gyvendami vidutinėse platumose, tokių ekstremumų taip pat turėsime. Dar pasitaikys šaltų mėnesių, koks pavyzdžiui buvo praėjęs rugpjūtis. Juos nulems destabilizuotas poliarinis sūkurys. Čia būtent tas atvejis, kai šalčio įsiveržimus lemia globalaus atšilimo sutrikdyta atmosferos cirkuliacija. Jeigu reiktų apibūdinti Lietuvos ateities klimatą vienu žodžiu, tai jį įvardinčiau kaip kebeknę.

Jūs dažnai minite, kad kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie klimato krizės sprendimo. Tad kaip galima sumažinti savo anglies pėdsaką?

Vyrauja du požiūriai į klimato krizės sprendimą. Vienas, kad būtini sisteminiai pokyčiai ir juos turi inicijuoti vyriausybės. Piliečiams turi būti suteiktos galimybės rinktis klimatui draugišką gyvenimo būdą, nebloginant jų gyvenimo kokybės. Kitas požiūris, kad kiekvienas turime pradėti nuo savęs. 

Žvelgdamas iš racionaliosios pusės, esu linkęs palaikyti pirmąjį požiūrį. Žmogaus sukelta klimato kaita yra sisteminė krizė, pavieniui mes jos neišspręsime, todėl pokyčiai irgi turi vykti sistemoje. Tačiau turėdamas platesnį suvokimą apie klimato problemos dydį ir esmę, negaliu atsiriboti ir nuo savo vertybių, kurias šis žinojimas taip pat formuoja. Todėl net suprasdamas, kad vertinant globaliai mano asmeninis indėlis yra menkas, vis tiek renkuosi keisti tam tikrus savo įpročius. Tik čia esu linkęs laikytis vidurio kelio, be to, noriu iš šių pokyčių gauti naudos. 

Negalime per naktį iš neatsakingo vartojimo malonumuose paskendusių pseudohedonistų tapti ekologinio sąmoningumo guru. Tačiau galime padaryti bent vieną mažą pokytį, kuris galbūt pažadins mumyse planetos pilietį. Mano mėgstamiausias pavyzdys, be abejo, yra vaikščiojimas. Taip aš ne tik prisidedu prie anglies dvideginio išmetimų mažinimo, bet gaunu pačių įvairiausių naudų: mažėja streso lygis, organizmas efektyviai degina riebalus (efektyviau nei bėgiojant), be to, tampame kūrybiškesni. Tai trys mokslo įrodyti faktai apie ėjimą. Galėčiau tokių faktų surašyti dar bent tuziną. Pradėję nuo vaikščiojimo, ilgainiui atrasime, kad daugelis asmeninių pastangų suvaldyti klimato krizę yra naudingos mums patiems, o ne priešingai.

Kaip manote, ar mokyklose derėtų mokyti klimato sąmoningumo? 

Derėtų mokyti sąmoningumo apskritai, nes nuo jo iki klimato sąmoningumo – tik nedidelis žingsnis. Jaunimas šiai temai yra labai atviras. Manau, vyresnė karta, formuojanti švietimo politiką, dar nesuvokė problemos gylio. Kitas aspektas – ekologinis nerimas, kurį patiria vis daugiau moksleivių. Jam įveikti reikia ne tik švietimo, profesionalų pagalbos, bet ir veiksmo, kurį atlikdami jauni žmonės galėtų tą nerimą suvaldyti. Turime rasti būdų, kaip jaunoji karta galėtų veikti šioje srityje, nes neslopinamas nerimas nesunkiai perauga į savęs ar kitokią destrukciją. Tik veikdami nesijaučiame bejėgiai.

Vasario 4 d. būsite vienas iš didžiausios nuotolinės pamokos „Mokonomika“ mokytojų. Apie ką bus jūsų pamoka ir ko gali tikėtis jos žiūrovai?

Savo pamokoje ieškosiu superherojų, kurie galėtų mus išgelbėti nuo klimato krizės. Gera naujiena ta, kad tokie superherojai egzistuoja. Kas jie tokie, sužinosite pamokos metu.

Silvestro Dikčiaus kviečiame klausytis didžiausioje nuotolinėje pamokoje Lietuvoje „Mokonomika”, kuri vyks šių metų vasario 4 dieną. Tai bus žinių šventė, skirta 1-12 klasių moksleiviams ir jų mokytojams. Skirtingoms amžiaus grupėms pritaikytas pamokas ves 24 įvairių sričių mokytojai bei ekspertai, kurie kalbės apie kūrybą, tvarumą, inovacijas, pilietiškumą ir kitus svarbius bei įdomius dalykus. Daugiau informacijos bei registracija www.mokonomika.lt.

„Mokonomika”, inicijuojama „Swedbank”, prisideda prie UNICEF ir UNESCO rengiamos „Didžiausios pamokos pasaulyje”, kurios tikslas kurti inovatyvias švietimo priemones, įgyvendinant Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus. Šiemet didžiausiai nuotolinei pamokai Lietuvoje suteiktas UNESCO patronažas, o LRT tapo informaciniu rėmėju.