Dar viena energetikos krizė primena: priklausomybė, kuri niekur nedingo?

Pastarąjį dešimtmetį, nuo tada kai buvo pasirašytas Paryžiaus klimato kaitos susitarimas, Lietuvos progresas žalesnės ekonomikos link buvo akivaizdus – šiuo metu daugiau nei 50 proc. visos reikalingos elektros energijos pasigaminame iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kai 2022 m. šis rodiklis siekė vos 15 proc. Tuo tarpu gaminančių vartotojų skaičius išaugo iki maždaug 166 tūkst. ir daugiau nei 2 GW įrengtos galios. Negana to, vairuojame daugiau elektra varomų automobilių, tuo pačiu, nors ir lėtai, renovuotų pastatų skaičius toliau auga.

Visgi, panašu, kad šio progreso nepakanka. Karas Artimuosiuose Rytuose atskleidė, kad struktūrinės priklausomybės nuo energijos išteklių niekur nedingo. Negana to, trūkinėjančios tiekimo grandinės rodo, kad esame priklausomi ir nuo kitų žaliavų importo – aliuminio, plastikų ar trąšų.

Sparčiai kylantys skaičiai degalinių švieslentėse, mažinami degalų akcizai, nerimas dėl trūkstamų dujų saugyklose ir baimė dėl laukiančios infliacijos – bent dalies šių neigiamų pasekmių dėl karo Artimuosiuose Rytuose būtų galima išvengti, jei priklausomybė nuo iškastinio kuro būtų dar mažesnė. Dabartinė situacija dar kartą primena, kad investicijos į atsinaujinančią energetiką, elektra varomus automobilius ar žiedinę ekonomiką nėra tik aplinkosaugos ar technologinės pažangos klausimas.

Priklausomybė nuo naftos nesumažėjo

Nors tiek Lietuva, tiek Europa priklausomybę nuo rusiškų gamtinių išteklių sumažino iki minimumo, struktūrinė priklausomybė nuo importo iš kitų šalių, kaip rodo dabartinė situacija, niekur nedingo.

Negana to, degalų suvartojimas kasmet  auga, skirtingai nuo tendencijų kitose Baltijos ar Šiaurės šalyse, kur pastebima degalų suvartojimo mažėjimo tendencija.

Aukštas degalų suvartojimas reiškia, kad ekonomiką itin veikia naftos kainų svyravimai. Fizinės Brent naftos kaina prieš paskelbiant paliaubas Artimuosiuose Rytuose buvo pasiekusi net 144 dolerius už barelį – visų laikų rekordą. Tai reiškia, kad už degalus mokame brangiau, o tai neigiamai veikia ir mūsų perkamąją galią. Negana to, daugiau nei du mėnesius trunkantis naftos bei dujų tiekimo sutrikdymas sudrebino visą energetikos rinką ir paliko rimtų skylių tiekimo grandinėse.

Lietuvoje kasdienis susisiekimas vis dar daugiausia grindžiamas automobiliais, todėl šis poveikis yra ypač stiprus.

Ir nors pastaraisiais metais naujų elektromobilių pardavimai pastebimai išaugo, kol kas jų dalis išlieka maža.

Infrastruktūros plėtra, mažėjančios transporto priemonių kainos ir didesnis vartotojų pasitikėjimas palaipsniui mažina atotrūkį nuo Šiaurės šalių, bet jis išlieka itin didelis. Pavyzdžiui, Suomijoje ir Švedijoje kas trečias naujas registruotas automobilis yra varomas elektra, Norvegijoje tokių beveik 90 proc.

Didelis taršių automobilių skaičius ateinantį dešimtmetį gali lemti ne tik didesnį pažeidžiamumą reaguojant į pasaulinius degalų kainų svyravimus, bet ir papildomas valstybės išlaidas, kai tenka priimti skubotus sprendimus – mažinant akcizus ar įvedant kainų lubas. Negana to, įsipareigojimai kovoje su klimato kaita reiškia, kad ateityje teks pirkti ir taršos leidimus. Plečiama apyvartinių taršos leidimų (ATL) sistema apims vis daugiau sektorių – kitaip tariant, vis daugiau įmonių turės mokėti už sukuriamą taršą. Planuojama, kad nuo 2028 metų degalų tiekėjai taip pat bus įtraukti į ATL sistemą, o tai neišvengiamai lems kuro kainų augimą. Todėl žalioji transformacija yra būtina ne tik siekiant išvengti finansinių sankcijų valstybės lygmeniu, bet ir norint kiek įmanoma sumažinti būsimą kainų spaudimą gyventojams.

Investicijų į atsinaujinančią energetiką – negana

Per pastaruosius kelerius metus Lietuva padarė svarbių žingsnių mažindama energetinę priklausomybę. Šiuo metu daugiau nei 50 proc. visos reikalingos elektros energijos Lietuvoje pasigaminame iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kai 2022 m. šis rodiklis siekė vos 15 proc. Tokiu sparčiu progresu per tokį trumpą laiką negali pasigirti jokia kita Europos šalis.

Dėl sparčiai augančios vietinės elektros gamybos iš atsinaujinančių šaltinių Lietuva šiandien yra mažiau priklausoma nuo importo, todėl rizika elektros kainoms pakilti iki rekordinių aukštumų yra mažesnė nei 2022 metais. Nepaisant to, vien atsinaujinančios energetikos šaltinių negana – reikia ir investicijų į tinklą, elektros kaupimą ar mažus branduolinius reaktorius, kad pavyktų energiją balansuoti, kai nešviečia saulė ar nepučia vėjas.

Deja, šaltuoju metų periodu, gamtinės dujos vis dar užima svarbią rolę elektros tinklo balansavime. Kitaip sakant, jeigu gamtinės dujos yra brangios, o jų reikia balansavimui, tai kelia ir bendrą elektros kainą šalyje. Nuo karo Artimuosiuose Rytuose pradžios, gamtinių dujų kainos išaugo maždaug per pusę. Net jei trapios paliaubos tęsis, konflikto metu buvo smarkiai apgadinta dujų gavybos ir jos tiekimo infrastruktūra, todėl tiekimas kurį laiką nevyks visu pajėgumu, o gamtinių dujų trūkumas gali užsitęsti iki pusės metų ar ilgiau.

Ne mažiau svarbi ir pramonė. Gamtinės dujos, kurios daliai gyventojų svarbios šildymo sezono metu, dar didesnėmis apimtimis naudojamos pramonėje – trąšų, stiklo, chemijos ar plastikų gamyboje. Šiuose sektoriuose dujos dažnai naudojamos dėl labai aukštų temperatūrų ar specifinių technologinių procesų, todėl jų pakeitimas kitais energijos šaltiniais vyksta gerokai lėčiau. Investicijos į tokias technologijas dažnai reikalauja ir valstybės paramos bei ilgalaikės strategijos.

Žiedinės ekonomikos svarba

Lietuva išlieka stipriai priklausoma ir nuo importuojamų žaliavų – aliuminio, plieno, vario ar kitų pramonėje naudojamų medžiagų. Tai taip pat reiškia pažeidžiamumą tiekimo sutrikimų metu. Žiedinės ekonomikos vystymas šią priklausomybę galėtų reikšmingai sumažinti, nes efektyvesnis perdirbimas ir pakartotinis naudojimas leistų dalį žaliavų „susigrąžinti“ vietoje.

Vis dėlto šiuo metu vis dar vyrauja linijinis modelis, kai ištekliai panaudojami ir galiausiai išmetami. Praktikoje tai reiškia, kad net ir sugedę ar nebereikalingi daiktai, pavyzdžiui, telefonai ar drabužiai, dažnai tampa atliekomis, nors jų medžiagas būtų galima panaudoti dar kartą. Tai ne tik didina taršą, bet ir reiškia, kad prarandame vertingas žaliavas, kurias vėliau turime importuoti iš naujo. Tačiau pažanga išlieka lėta.

Per pastarąjį dešimtmetį situacija beveik nesikeitė, o tai rodo gilesnes problemas: nepakankamai išvystytą perdirbimo infrastruktūrą, ribotą gyventojų švietimą ir standartus, kurie vis dar nėra pritaikyti antrinių žaliavų naudojimui.

Progresas reikalingas ir siekiant klimato neutralumo

ES siekia iki 2030 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimą bent 55 proc., palyginus su 1990 metais. Ir nors esame pakeliui į šio tikslo pasiekimą – prireiks dar nemažai pastangų, kad jį pasiektume. Likus vos penkeriems metams iki 2030 m., ES išmetamųjų teršalų kiekis turėtų mažėti bent dvigubai sparčiau, kad visiškai pasiektų savo 55 % mažinimo tikslą.

Palyginti su 2015, išmetamas anglies dvideginio emisijų kiekis (CO2e) Lietuvoje ne tik, kad nesumažėjo, bet net ir išaugo. Europos Aplinkos Agentūra skaičiuoja, kad šį augimą galima sieti su stipriu ekonomikos ir pramonės augimu bei su didėjančiu transporto sektoriaus išmetamų teršalų kiekiu.

Remiantis aplinkos ministerijos duomenimis, 34 proc. Visų ŠESD emisijų Lietuvoje sudaro transportas – pagrinde lengvųjų ir sunkiasvorių automobilių. Iš vienos pusės, šalies geografinė lokacija lemia didelius sunkiasvorių automobilių srautus, iš kitos pusės, senas lengvųjų automobilių parkas ir didėjantis jų skaičius, lemia ne tik nemažėjančią, bet net ir didėjančią šio sektoriaus taršą. Pagal susitarimą ES, Lietuva iki 2030 m. transporto emisijas privalo sumažinti net penktadaliu. To nepadarius, šalies lauks šimtus milijonų kainuojančių papildomų emisijų leidimų pirkimas. Aplinkos ministerija skaičiuoja, kad šių leidimų pirkimas Lietuvai kasmet galėtų kainuoti apie 400 mln. Eurų.

Klimatas sparčiai šyla ir toliau

Remiantis Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenimis, praėjusiais metais pasaulinė paviršiaus temperatūra buvo net 1,44 laipsnio Celsijaus aukštesnė nei prieš pramonės revoliuciją. Tai reiškia, kad 2015 metais Paryžiuje priimtas klimato kaitos susitarimas, kuriuo šalys įsipareigojo neleisti žemės temperatūrai pakilti daugiau nei 1,5 laipsnio Celsijaus, jau nebėra realus.

Pagrindinė to priežastis – vis dar sparčiai augantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekis pasauliniu mastu, ypač anglies dvideginio. Kinija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Indija, Artimieji Rytai ir ES išlieka tos šalys bei regionai, kurie sukuria daugiausiai anglies dvideginio emisijų. Išskyrus du kartus – 2009 metais, pasaulinės finansinės krizės metu, ir 2020 m., pandemijos metu, emisijų kiekis kasmet ir toliau auga.  Tyrimai rodo, kad anglies dvideginio emisijos dar augs bent iki 2030 metų ir tik po to pradės mažėti. Visgi, to gali nepakakti, kad žemės paviršiaus temperatūros pokytis būtų mažesnis nei 2 laipsniai Celsijaus, palyginus su temperatūra iki pramonės revoliucijos.

Remiantis Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenimis, praėjusiais metais pasaulinė paviršiaus temperatūra buvo net 1,44 laipsnio Celsijaus aukštesnė nei prieš pramonės revoliuciją. Tai reiškia, kad 2015 metais Paryžiuje priimtas klimato kaitos susitarimas, kuriuo šalys įsipareigojo neleisti žemės temperatūrai pakilti daugiau nei 1,5 laipsnio Celsijaus, jau nebėra realus.

Nepaisant to, Europos Sąjunga yra tas regionas, kuris padarė reikšmingą pažangą mažindamas ne tik išmetamą anglies dvideginio kiekį, bet ir kitus junginius, kurie prisideda prie planetos šiltėjimo – metano, azoto oksido ir kitų.

JAV administracija dar kartą paskelbė pasitraukianti iš Paryžiaus susitarimo – pirmasis toks sprendimas buvo priimtas dar 2020 m. Šis žingsnis atspindi platesnę tendenciją: vis daugiau politinių lyderių pradeda abejoti ambicingais klimato įsipareigojimais. Diskusijos stiprėja ir Europos Sąjungoje, kur taip pat neseniai buvo paskelbta apie sprendimą atsisakyti dalies anksčiau sutartų įsipareigojimų, pavyzdžiui, draudimo registruoti naujus automobilius su vidaus degimo varikliais nuo 2035 m. Vis dėlto kai kurios transformacijos kryptys jau įgavo didelį pagreitį ir, tikėtina, tęsis net ir politiniam fonui keičiantis. O dabartinė energetinė krizė tik dar kartą primena, kad mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro – būtina.