Prekių kainos mažėja penkis mėnesius iš eilės

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje vėl užfiksuota mėnesinė defliacija, kainos buvo 0,2 procento mažesnės nei liepą. Šiuo metu stebime nepriklausomos Lietuvos istorijoje dar nematytą reiškinį – vartotojų kainų indeksas mažėja keturis mėnesius iš eilės, o vien prekės pinga penkis jau mėnesius iš eilės. Kokios to priežastys, kodėl daugelio tai nedžiugina ir ko galima tikėtis ateityje?
 
Paprastai tokią defliaciją sukelia didelis ekonominis stresas, padidėjęs nedarbo lygis, sumažėjusi gyventojų perkamoji galia ir desperatiški įmonių bandymai pritraukti pirkėjus mažesnėmis kainomis. Tačiau šiuo metu Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių mažėjančių prekių kainų priežastis yra visai kita – nuo neregėtų aukštumų ženkliai nukritusios energijos ir daugelio žaliavų kainos.
 
Dar viena priežastis – praėjusiais metais karo, energijos krizės, perdėliojamų tiekimo grandinių ir vis dar klestėjusios paklausos kontekste daugelis įmonių kainas pakėlė į aukštesnį lygį, nei to reikalavo didėjusios sąnaudos. Kainodaros sprendimus įmonės pernai priėmė didelio neapibrėžtumo kontekste – nežinojo kaip ilgai rekordinėse aukštumose laikysis energijos kainos, kokių žaliavų ir kitų gamybos komponentų gali trūkti, todėl daugeliu atveju kainas pakėlė daugiau nei padidėjo sąnaudos.
 
Kitaip sakant, daugelyje šalių ir bent kai kuriuose sektoriuose matėme padidėjusias pelno maržas, kurios dar labiau pakurstė infliaciją. Tačiau nuo praėjusių metų pabaigos ir daugelyje pramoninių valstybių gamintojų kainos mažėja kone kiekvieną mėnesį. Lietuvos gamintojų kainų indeksas šiuo metu yra 8,5 proc. mažesnis nei buvo prieš metus, tačiau galutiniai prekių vartotojai šį kainų sumažėjimą dar pajautė nepilnai. Prekių kainos Lietuvoje mažėja jau penkis mėnesius iš eilės, tačiau nuo piko sumažėjo vos 2,5 procento.
 
Deja, toks kainų sumažėjimas daugelio vartotojų nedžiugina – vidutinės kainos išlieka net 20 proc. didesnės nei praėjusių metų pradžioje. Labai tikėtina, kad sumažėjusios gamintojų kainos ir silpna paklausa paskatins ir tolimesnį bent kai kurių prekių, pavyzdžiui maisto, kainų mažėjimą.
 
Deja, kai kur matomos ir priešingos tendencijos – naftos kaina viršijo 90 dolerių už barelį ir yra aukščiausiame lygyje nuo praėjusio rudens, o tai jau atsispindi didesnėse dyzelino ir benzino kainose.
 
Rugpjūčio mėnesį pirmą kartą po beveik trijų metų pertraukos nepabrango ir paslaugos. Tačiau dėl iki šiol stebėto itin spartaus jų brangimo, jos išlieka 10,4 proc. brangesnės nei prieš metus, o maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos pabrangusios net 14 procentų. Čia labai didelių pokyčių artimiausiu metu nebus, nes jų kainoms daugiausiai įtakos turi darbo sąnaudų augimas. Vidutinio darbo užmokesčio augimas pirmąjį pusmetį siekė apie 12 procentų, o dėl didinamo minimalaus atlyginimo nedaug sulėtės ir kitais metais.
 
Šiuo metu lietuvių perkamoji galia išlieka mažesnė nei buvo praėjusių metų pradžioje. Tačiau nuo 2019 metų vidurinės prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje padidėjo 39 procentais, bet per tą patį laikotarpį vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčių padidėjo net 55 procentais – nuo 1295 iki 2000 eurų. Taigi, negalime teigti, kad net ir šiuo sudėtingu pandemijos, karo, energijos krizės bei infliacijos laikotarpiu daugelis gyventojų nuskurdo.
 
Verta pastebėti ir tai, kad pastaraisiais metais dėl sparčiai didinto minimalaus atlyginimo (MMA) ir neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) sparčiausiai didėjo mažiausiai uždirbančiųjų pajamos. Lietuvių perkamoji galia – atlyginimų ir kainų santykis – didėja, tačiau turbūt natūralu, kad daugeliui norėtųsi spartesnio progreso. Svarbu atsiminti, kad niekas nelaimės, jei atlyginimų augimą finansuos ir skatins tik kainų augimas. Siekiant tvaraus perkamosios galios didėjimo svarbiausias komponentas visuomet bus produktyvumo augimas, kuris, deja, pastaraisiais metais atsiliko nuo atlyginimų augimo.