Kada išsikvėps Lietuvos ekonomikos spurtas?

Naujausiais duomenimis, po ilgai trukusio įspūdingo augimo balandį Lietuvos apdirbamosios gamybos apimtys sumažėjo 3,5 procento. Ar jau pradedamos matyti neigiamos didesnių importo tarifų pasekmės ar tai tik trumpalaikis susvyravimas?  

Pramonės ir eksporto duomenyse artimiausiu metu turbūt bus nemažai triukšmo – bandymai už akių užbėgti importo tarifams, užpildyti atsargomis sandėlius ar pataikyti į muitų netaikymo langą, išdarkys įprastą gamybos ciklą ir sukurs nemažai svyravimų. Detalesnė duomenų analizė rodo, kad kol kas nėra pagrindo panikuoti – prastesnius pramonės rezultatus lėmė tik mažesnės trąšų ir naftos produktų gamybos apimtys.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, apdirbamoji gamyba palyginamosiomis kainomis (pašalinus infliacijos įtaką) per pirmuosius keturis šių metų mėnesius išaugo 7,1 procento. Dar įspūdingiau atrodo ilgesnio laikotarpio tendencija – nuo šio dešimtmečio pradžios Lietuvos gamybos apimtys išaugo net 35 procentais. Palyginimui, per šį laikotarpį, Švedijos pramonė išaugo tik 6 procentais, Latvijos – vos 2 procentais. Estijos gamybos apimtys per tą patį laikotarpį ne augo, o sumažėjo 3 procentais.

Tai nebuvo tik kelių įmonių, vieno sektoriaus ar tik momentinis sėkmės blyksnis – plataus masto Lietuvos ekonomikos augimas jau ne pirmus metus išsiskiria visame regione. Nuo dešimtmečio pradžios visų sektorių, išskyrus vienos (farmacijos), gamybos apimtys išaugo bent penktadaliu. Sparčiausiai – daugiau nei dvigubai – augo transporto priemonių, jų detalių, kompiuterinės technikos, elektronikos ir lazerių gamyba.

Daugelyje pažangiausių pasaulio valstybių pramonės dalis BVP struktūroje nuolat mažėja dėl kelių pagrindinių priežasčių – iš dalies taip yra dėl to, kad darbui imli gamyba persikelia į pigesnes šalis, taip pat pažangiose valstybėse paslaugų sektoriai auga sparčiau nei pramonė. Pavyzdžiui, dideliam Donaldo Trumpo susirūpinimui, JAV pramonė prieš pusę amžiaus sudarė 15 proc. šalies BVP, o dabar nukrito iki vos 10 procentų.

Šiuo aspektu Lietuva išsiskiria iš daugelio pažangių valstybių – šio amžiaus pradžioje Lietuvos apdirbamojoje gamyboje sukuriama pridėtinė vertė sudarė 13 proc. šalies BVP, šiuo metu ji siekia 19 proc. ir tai yra vienas aukščiausių rodiklių Europoje. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje klesti tik pramonė, o aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektoriai neauga.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje Lietuva informacinių ir ryšių technologijų (IRT), finansinių ir kitų aukštos pridėtinės verslo paslaugų eksportavo už beveik 400 milijonų eurų per metus. Nuo šio dešimtmečio pradžios šių paslaugų vertė išaugo daugiau nei tris kartus ir pasiekė 8 milijardus eurų – daugiau nei dešimtadalį Lietuvos BVP. Jokiai kitai ES valstybei nepavyko per tokį trumpą laiką pasiekti tokios greitos ir įspūdingos ekonomikos transformacijos.

Taigi, pastarojo Lietuvos ekonomikos augimo negalime pavadinti nei spurtu, nei sprintu – tai labiau maratonas, arba net alinančios bekelės varžybos, kuriose Lietuva kol kas išlieka tarp lyderių. Rimtesnių iššūkių šį dešimtmetį nesukėlė nei pandemija, nei sutrikusios tiekimo grandinės, nei karas Ukrainoje, energijos krizė ar kainų bei palūkanų normų šuolis. Kol kas nepanašu, kad Lietuvos augimo tempą labai prislopins ir per Atlantą atsiritančios protekcionistinės bangos. Belieka tikėtis, kad nepakišime kojos patys sau.