Ko lietuviams trūksta iki „pilnos laimės“?

2013 metais Lietuva buvo tik 71 vietoje pasaulyje. 2016 m. ji pakilo į 60 vietą, o 2017 m. jau buvo 52 vietoje. Pernai dar šiek tiek pasistūmė į priekį iki 50-tos. 2019 m. Jungtinių Tautų (JT) „Pasaulio laimės ataskaitoje“ iš 156 vertintų valstybių Lietuva yra 42 vietoje ir gerokai lenkia Baltijos kaimynes Latviją bei Estiją.

Tarp septynių laimingiausių pasaulio valstybių matome visas penkias Šiaurės šalis – Suomiją, Daniją, Norvegiją, Islandiją ir Švediją. Kodėl lietuviai jaučiasi vis laimingesni, kiek trūksta iki „pilnos laimės“ ir ko galime pasimokyti iš laimės indekse pirmaujančių Šiaurės šalių?

Mažėjantis nedarbo lygis, augantys atlyginimai ir senatvės pensijos, didėjanti socialinė apsauga ir gyventojų perkamoji galia – natūralu, kad ekonominis progresas atsispindi ir geresnėje gyventojų savijautoje. Pagal vienam gyventojui tenkančio BVP įtaką laimei Lietuva yra 37 vietoje. Tačiau ekonominė gerovė paaiškina tik maždaug penktadalį lietuvių laimės jausmo, ir ji net nėra daugiausiai įtakos turintis veiksnys.

JT tyrimas rodo, kad didžiausią dalį laimės jausmo Lietuvoje paaiškina socialinė parama ir sanglauda. Ji matuojama ne valstybės skiriamomis socialinėmis išmokomis ar garantijomis, o gyventojų nuomone – žinojimu ar jausmu – kad aplink yra artimųjų ir draugų, kurie padės atsidūrus bėdoje. Šis rodiklis paaiškina ketvirtadalį lietuvių laimės, o pagal jo įtaką laimei Lietuva yra 17 vietoje pasaulyje.

Žinoma, ne mažiau svarbu yra ne tik vidutinis nacionalinis laimės lygis, bet kaip ta laimė pasiskirsčiusi tarp skirtingų gyventojų. Pagal atotrūkį tarp laimingiausių ir nelaimingiausių Lietuva yra 32 antroje vietoje pasaulyje, o pirmose vietose vėl rikiuojasi Šiaurės ir kitos turtingos Europos šalys.

Deja, geros naujienos čia ir baigiasi. Pagal korupcijos suvokimo lygį šiek tiek progreso buvo, bet pagal jos įtaką laimės jausmui Lietuva lieka tik 120 vietoje pasaulyje. Kova su korupcija yra viena iš sričių, kur progreso niekada nebūtų per daug. Tai ne tik didintų gyventojų laimės jausmą ir tikėjimą, kad asmeninės pastangos, o ne neskaidrūs ryšiai lemia jų gyvenimą, bet ir gerintų verslo aplinką bei sukurtų pagrindą spartesniam ekonomikos augimui.

Pagal tikėtinos sveiko gyvenimo trukmės įtaką laimei lietuviai lieka tik 65 vietoje pasaulyje, nors pastaraisiais metais šiek tiek progreso taip pat buvo. Tai ne tik perteklinio alkoholio vartojimo problema, kuri, beje, pastaraisiais metais jau atslūgo. Du iš trijų lietuvių vis dar visai nesportuoja – tai vienas blogiausių rodiklių visoje ES. Palyginimui, Šiaurės šalyse tokių gyventojų yra mažiau nei ketvirtadalis. Maždaug pusė visų jaunų žmonių Šiaurės šalyse aktyviai, tai yra, daugiau nei 5 valandas per savaitę, sportuoja – dvigubai daugiau nei Lietuvoje.

Lietuva yra pirmoje vietoje tarp EBPO šalių pagal tai, kokia dalis vaikų patiria priekabiavimą ir patyčias virtualioje erdvėje. Patyčių ir priekabiavimo mažiausiai yra, turbūt atspėjote, tose pačiose Šiaurės šalyse. Patyčių kultūra mūsų mokyklose vis dar gaji ir tikrai nesukuria saugumo bei laimės jausmo. Ši problema, žinoma, negimsta mokyklų klasėse, bet yra socialinė ir elgsenos norma, perimta iš suaugusiųjų. Aštri ir arši nuomonių poliarizacija, priešingai mąstančių pašiepimas, „kitokių“ žeminimas tampa įprasta viešų diskusijų praktika, kurią greitai pastebi ir perima jaunoji karta.

Neretai kalbama apie tai, kad galėtume kopijuoti Šiaurės šalių mokesčių ar socialinės apsaugos sistemas. Žinoma, kad taip. Bet pradžiai būtų galima pabandyti perimti bent dalį šiauriečių gyvenimo būdo, socialinių normų ir vertybių, padedančių pakelti nacionalinį laimės lygį. Tuomet gal net nebereikės didesnių mokesčių.