Penkeri metai po embargo: kaip laikosi mūsų kaimynė Rusija?

Dar 2014 metais prasidėjęs Rusijos ir Ukrainos konfliktas sukėlė nemenką sąmyšį ir mūsų šalyje. Lietuviškos kilmės produktams įvestos Rusijos sankcijos neigiamai paveikė ne tik prekybos apimtis, bet ir vartotojų lūkesčius. Tuo tarpu gamintojai buvo priversti prisitaikyti – persiorientuoti į kitas rinkas, minimizuoti išlaidas ar gamybos apimtis. Visgi, dabar žvelgiant į praeitį, desperatiškos nuotaikos bei demonstratyviai Rusijoje naikinami lietuviški sūriai liko kažkur praeityje.

Niūrios prognozės ne tik neišsipildė, tačiau ilguoju periodu pakreipė šalies prekybos trajektoriją teigiama linkme. Lietuvos BVP auga pavydėtinu tempu, eksporto apimtys muša visų laikų rekordus, o gamintojų prekyba diversifikuota ne tik pagal eksporto šalis, bet ir prekes. Nors Rusija vis dar išlieka svarbia eksporto partnere, lietuviškos kilmės produktai sudaro labai nedidelę dalį visos prekybos prekėmis, užleisdami vietą reeksportui iš kitų Europos Sąjungos šalių.

Nuo 2013 metų lietuviškos kilmės produktų eksportas į Rusiją susitraukė daugiau nei 400 milijonų eurų. Šiuo metu Rusijai tenka kiek mažiau nei 2 proc. viso lietuviškos kilmės eksporto. Tuo tarpu net ir įskaitant reeksportą, Rusijos dalis eksporto struktūroje susitraukė nuo penktadalio 2014 m. iki 13 proc. šiemet. Svarbiausios mūsų šalies prekybos rinkos šiuo metu yra Lenkija, Vokietija bei Švedija, į kurias ir keliauja didžiausias kiekis šalies pramonės gaminių.

Tačiau kokia dabar yra Rusija, ir kaip šis konfliktas paveikė mūsų kaimynę rytuose? Panašu, kad šioje situacijoje galima pritaikyti seniai žinomą patarlę: nekask kitam duobės, nes pats įkrisi.  

Sankcijos kirto ekonomikai

Vakarų ekonomikoms pritaikius įvairias sankcijas Rusijai, rytų kaimynė iškart atsakė atsakomaisiais veiksmais, kurie sutrikdė Rusijos vidaus prekybą, rublio kursas smarkiai krito, o ekonomiką ištiko recesija.

Per pastaruosius penkerius metus realus metinis šios šalies BVP augimas vidutiniškai siekė vos 0,5 procento. Tokio mažo augimo priežasčių sąrašas yra pakankamai ilgas − be įvairių Vakarų šalių sankcijų, geopolitinės įtampos, nežinomybės, kuri slopino vidaus ir užsienio investicijas, žemo darbuotojų produktyvumo, smarkiai prisidėjo ir kritusi naftos kaina.

Pabrėždama šalies priklausomumą nuo gamtos išteklių – bene 40 proc. federalinio biudžeto pajamų ateina vien iš šio sektoriaus − svyravusi naftos kaina tuo metu paveikė ir rublio vertę. Dėl to šalyje sparčiai augo infliacija, kuri 2015 m. siekė net 16 proc., tad realios Rusijos namų ūkio pajamos gerokai smuko, o centrinis bankas buvo priverstas pakelti bazinę palūkanų normą iki 17 proc.

Tarptautinis valiutos fondas nurodo, kad kritusios naftos kainos bei įvestos Vakarų šalių sankcijos realų šalies ekonomikos augimą kasmet stabdė maždaug po 1 proc. Tiesa, sankcijos gerokai apribojo užsienio investicijas šalyje bei Rusijos įmonių galimybes gauti finansavimą, tad tikroji patirta žala, tikėtina, buvo dar didesnė. Rusijos gamintojai susidūrė su sunkumais įsivežant ar finansuojant naujas technologijas iš Vakarų, ir tai atsiliepė sumažėjusiam produktyvumui ilguoju laikotarpiu.

Tiesa, šiuo metu Rusija turi stiprius fiskalinius buferius, žemą valstybės skolą bei didelius rezervus, tad išoriniams sukrėtimams yra gerokai labiau pasiruošusi nei prieš penkerius metus.

Valdžios pastangos išlipti iš duobės

Susidurdama su nemenkais ekonominiais iššūkiais, Rusijos valdžia šiemet pakėlė PVM tarifą, ir dėl to krito algų augimas bei vartotojų pasitikėjimas. Tuo tarpu namų ūkio kreditai auga dviženkliu tempu, o tai gali sukelti rimtų problemų finansiniam šalies stabilumui, jeigu šalies makroekonominė aplinka pradėtų blogėti.

Prognozuojama, kad šiais metais Rusijos ekonomika augs vos 1 proc., o dėl ateityje išaugsiančių pačios Rusijos investicijų į vidaus rinką augimas šiek tiek įsibėgės.

Šalies valdžia skelbia gana ambicingus tikslus ir siekia šalies BVP augimą iki 2025 m. pakelti aukščiau pasaulinio vidurkio, gerokai pakelti nacionalines investicijas, prailginti žmonių gyvenimo trukmę ir per pusę sumažinti skurdo lygį.

Siekiant šių tikslų ketinama didinti investicijas į šalies infrastruktūrą bei energetikos sektorių. Prie investicijų skatinimo prisideda ir šalies centrinis bankas, kuris bazinę palūkanų normą šiemet jau kirpo tris kartus, tiesa, ne drastiškai – šiuo metu palūkanos siekia 7 proc.

Quo vadis?

Su visomis nesibaigiančiomis problemomis Rusija kol kas tikrai neprimena klestinčios šalies. Jos ekonomika auga vėžlio greičiu, o užsienio investicijas riboja vis dar galiojančios Vakarų šalių sankcijos.

Spaudos laisvė šalyje smarkiai suvaržyta, ir valdžia pasitelkdama įstatymus ir naują stebėjimo infrastruktūrą nori įgyti ir socialinių tinklų kontrolę. Iš interneto gigantų, tokių kaip „Google“ ir „Facebook“, valdžia reikalauja ne tik pašalinti politiškai nenaudingą medžiagą, bet ir atskleisti privačius duomenis apie savo vartotojus. Taigi, Rusijos valdžios planuose yra ir utopiškai skambantis planas − sukurti atskirą bei nepriklausomą interneto sistemą Rusijoje.  

Gaubiama paslapčių bei pasižyminti antidemokratiniu valdymu, Rusija vis labiau tampa uždara ekonomika, o nesibaigiantis konfliktas Ukrainoje, autoritarinis valdymas bei korupcija suteikia mažai žavesio užsienio investuotojų akyse.