Ar gali atlyginimai augti per sparčiai?

Pastarąjį dešimtmetį lietuviai galėjo džiaugtis vienu sparčiausių minimalaus ir vidutinio atlyginimo augimu Europos Sąjungoje (ES). Besidžiaugiant verta savęs paklausti – ar toks augimas gali tęstis, ar nepamatysime neigiamų šalutinių jo pasekmių ir kaip užtikrinti, kad jis neapkarstų?

Vyriausybė jau priėmė sprendimą nuo kitų metų minimalų mėnesinį atlyginimą padidinti dar 12,4 procento, iki 1038 eurų. Nuo 2015 metų MMA ir prieš mokesčius, ir po mokesčių padidėjo daugiau nei tris kartus, kone daugiausiai visoje ES.

Prie itin spartaus jo augimo prisidėjo ir sutarimas indeksuoti minimalų atlyginimą – kiekvienais metais nustatyti MMA atsižvelgiant į vidutinio darbo užmokesčio pokyčius ir siekti, kad minimalaus ir vidutinio atlyginimo santykis artėtų prie 50 procentų. Lyginant atlyginimus prieš mokesčius, šiuo metu šis santykis siekia apie 42 proc., o po mokesčių – apie 52 procentus.

Indeksavimas iki šiol pasiteisino – mažėjo absoliutinis skurdas, didėjo gyventojų perkamoji galia, o eksportuotojai (kol kas) neprarado eksporto rinkų. Tačiau jis užprogramuoja ir bent vieną tiksinčią problemą. Nors Lietuvoje minimalų atlyginimą uždirba mažiau nei 2,5 proc. pilną darbo dieną dirbančiųjų, jo pokytis paliečia daug didesnę dalį gyventojų. Pakilęs MMA verčia įmones išsaugoti atlyginimų diferenciaciją, todėl panašaus tempo atlyginimų augimas nuvilnija ir iki tų, kurie uždirba ir daug didesnį nei minimalų atlyginimą. Įsisuka sunkiai sustabdoma, nuo rinkos dėsnių atitrūkstanti, viena kitą įsukanti minimalaus ir vidutinio atlyginimo didėjimo karuselė.

Iš dalies dėl to per pastarąjį dešimtmetį vidutinis darbo užmokestis po mokesčių Lietuvoje pakilo nuo 570 iki beveik 1353 eurų. Šiam šuoliui įtakos turėjo ne tik didėjęs produktyvumas ir kainos, bet ir pasikeitusi BVP struktūra. Praėjusio dešimtmečio viduryje darbuotojams teko mažiau 40 proc. šalyje sukuriamo BVP, o šiemet ši dalis jau viršija 50 proc. Įdomu tai, kad pagal atlyginimų ir BVP santykį jau pralenkėme ne tik ES vidurkį bet ir, pavyzdžiui, Švediją, Nyderlandus ar Belgiją.

Čia būtų galima pasidžiaugti tokiais atlyginimų augimo tempais, bet tuo pačiu metu nereikėtų ignoruoti nepageidaujamų šalutinių pasekmių, kurių gali atnešti ši transformacija. Per tą patį laikotarpį produktyvumas – vieno dirbančiojo sukuriama pridėtinė vertė – augo gerokai kukliau, vos 17 procentų. Dar blogiau, pastaruosius trejus metus BVP, tenkantis vienam dirbančiajam Lietuvoje, netgi mažėjo, daugiausiai dėl to, kad į darbo rinką įsiliejo mažesnę pridėtinę vertę sukuriantys imigrantai.

Turbūt net ir ne ekonomistui nesunku įsivaizduoti, kas atsitinka, kai įmonių darbo sąnaudos ilgą laiką auga sparčiau nei sukuriama pridėtinė vertė ir pajamos. To pasekmė gali būti tik didėjančios kainos, mažėjančios pelno maržos ir/arba prarandamas konkurencinis pranašumas bei eksporto rinkos. Galima tikėtis, kad šiemet bankrutuojančios tekstilės įmonės yra labiau išimtis, o ne pirmosios kregždės. Bet žinote, kas sakoma apie tą viltį.

Galimus ateities scenarijus galime numatyti ir vertindami kitų į mus panašių šalių patirtį. Estijoje vidutinės darbo sąnaudos yra maždaug penktadaliu didesnės nei Lietuvoje, tačiau neskubėkime baltai pavydėti. Naujausiu Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) vertinimu, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Estijos pramonė yra giliame nuosmukyje, yra prarastas kaštų konkurencingumas – atlyginimai atitrūko nuo produktyvumo. Šiuo metu Estijos apdirbamosios gamybos apimtys yra nukritusios į 2019 metų lygį, Lietuvos – trečdaliu didesnės nei buvo šio dešimtmečio pradžioje. Šiemet Estijoje įmonių bankrotų beveik 50 proc. daugiau nei 2022-aisais.

Yra bent keli būdai, kaip išsaugoti minimalaus atlyginimo indeksavimą, nepakenkiant mažiausiai uždirbantiems – neperlenkiant lazdos ir nesukuriant nedarbo lygio augimo.

Kadangi viešajame sektoriuje uždirbančių minimalų atlyginimą yra gerokai mažiau nei privačiame, minimalaus atlyginimo nustatymas galėtų atsispirti tik nuo tendencijų privačiame sektoriuje. Šiemet atlyginimų augimas privačiame sektoriuje sulėtėjo sparčiau nei viešajame sektoriuje, kuris eksporto rinkose nekonkuruoja, o atlyginimus ten labiau lemia politiniai ciklai, o ne rinkos dėsniai.

Kitas galimas instrumentas – indeksavimo stabdžių arba saugiklio įvedimas. Toks saugiklis galėtų atrodyti taip – jei nedarbo lygis pakyla daugiau nei 2 procentiniais punktais aukščiau pastarųjų 2 metų žemiausio lygio, minimalus atlyginimas turėtų augti dvigubai lėčiau nei vidutinis darbo užmokestis. Vadinkime tai 2/2/2 taisykle. Kiti saugikliai galėtų apimti minimalaus atlyginimo diferenciaciją pagal regionus ar amžiaus grupes.

Valstybės duomenų tarnybos duomenimis, šiuo metu 15-74 metų amžiaus gyventojų nedarbo lygis Lietuvoje siekia 8 procentus (pašalinus sezoniškumą), prieš dvejus metus jis nesiekė 6 procentų.  Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje buvo 118 tūkst. bedarbių, 30 tūkst. daugiau nei prieš du metus. Jų, deja, spartus minimalaus atlyginimo didinimas turbūt nepaguos. 

Lietuva nebėra ir nebus pigios darbo jėgos šalimi. Atlyginimų augimas neturi sustoti ir nesustos, tačiau siekiant išvengti perteklinių bankrotų bangos ir nedarbo lygio augimo, reikės didesnių verslo investicijų į automatizaciją, efektyvumo didinimą bei darbuotojų kompetencijas. Tuo metu politikai ir valdžios institucijos galėtų pripažinti, kad žemai kabantys vaisiai ne tik jau nuskinti bet ir suvalgyti, o siekiant tvaraus ilgalaikio progreso neužteks lengva ranka padidinti vieną kitą mokestį ar MMA.