Klimatas, kava ir šaltas dušas

Kava, kuri dabar garuoja ant mano stalo, pabrango ne šiaip sau. Kažkur Brazilijos gilumoje jau kelerius metus besitęsiantys sausringi ir karšti orai menkina kavamedžių žydėjimą ir kavos vaisių vystymąsi. Tas pats vyksta su kakava (taigi, brangsta šokoladas), bei alyvuogių aliejumi. Šie produktai mums yra savaime suprantami, tačiau jau kurį laiką mokame už juos brangiau. Globaliame pasaulyje viskas su viskuo susiję, nederlius pietuose lemia kainų augimą šiaurėje. 

Nuo ledynų iki pirkinių krepšelio

Klimato kaita iš baltųjų lokių ir tirpstančių ledynų teritorijos per paskutinius dešimt metų atkeliavo pas mus. Ekstremalūs orai dar tikrai nėra nuolatinis mūsų palydovas, tačiau kintantis planetos klimatas nepastebimai braunasi į mūsų kasdienybę kitais būdais. Jis atsispindi pirkinių krepšelyje, elektros sąskaitoje ar net atostogų krypties pasirinkime. Klimato tema dažnai kelia nuovargį. Atrodo, kad apie ją kalbama tiek metų, jog informacija tiesiog praslysta pro sąmonę. Žmogaus protas nėra linkęs galvoti apie vieną problemą dešimtmečiais, ypač tokią, kurios padariniai pasireiškia lėtai. 

Kodėl klimatas mums per lėtas ir kalinio dilema

Mūsų smegenys evoliucionavo spręsti greitas, čia ir dabar esančias problemas. Ieškoti maisto, vengti pavojų ir tiesiog išlikti. Todėl klimato kaita mums atrodo tolima ir pernelyg abstrakti. Žmogaus laiko pojūtis nesutampa su procesais, kurie matuojami dešimtmečiais ar šimtmečiais. Mokslininkai neklysta sakydami, kad klimatas keičiasi beprecedenčiu greičiu. Tiesiog mūsų pojūčiams tas pokytis vis dar per lėtas. Natūralios klimato kaitos, kuri planetos istorijoje vyko nuolat, per savo gyvenimą žmogus praktiškai nepastebėtų. Dabartiniai dvidešimtmečiai jau mato tą pokytį. Jų vaikystės žiemos buvo stabilesnės ir šaltesnės. Klasikinėje žaidimų teorijos situacijoje du kaliniai turėtų tylėti, kad abu išvengtų bausmės, tačiau kiekvienas išduoda kitą siekdamas naudos sau ir abu pralaimi. Su klimato kaita panašiai. Net žinodami, kad veikdami kartu visi laimėtume, valstybės, įmonės ir pavieniai žmonės renkasi trumpalaikį interesą. Kiekvienas tikisi, kad kiti padarys daugiau. Čia kyla paradoksas: siekdami naudos sau dabar ilguoju laikotarpiu galiausiai pralaimime visi. 

Šiltesnė Lietuva, chaotiškesnis fonas

Trumpalaikės šiltesnio klimato naudos Lietuvoje gali nuskambėti viliojančiai. Tai mažesnės šildymo sąskaitos, ilgesnis turizmo sezonas, naujos žemės ūkio galimybės. Įsivaizduokime, kuo būtų Lietuva, jei turėtume Viduržemio jūros regiono klimatą. Net ne Baltijos tigras, o tiesiog Atlanto Vienaragis. Deja, klimatą formuoja ne tik atklystančios oro masės, bet ir platuma. Šiaurė visada liks mūsų kaimynė, todėl malonaus klimato pažadas, kurį daugelis kadaise girdėjo žodžių junginyje „globalinis atšilimas“, dabar nebūtinai išsipildo. Orai pamažu virsta netvarkingu ir sunkiai prognozuojamu kasdienybės fonu. Padėtis gali pasirodyti beviltiška, bet ji tokia nėra. Mūsų norą veikti dažnai stabdo jausmas, kad esame įkalinti galingųjų sprendimų. Suprantame, kad vienas politinis įsakymas už jūrų marių gali nuplauti milijonų žmonių kasdienes pastangas. Taip, bet tai nėra pasiteisinimas nieko nedaryti. 

Slaptosios tvarumo praktikos

Tad koks galėtų būti mūsų atsakas šioje painioje ir mažai optimizmo keliančioje situacijoje? Klimatas pats nesusitvarkys, o globali jo šiltėjimo tendencija iš principo neturi jokios ribos ar pabaigos. Klasikiniai raginimai vartoti mažiau, nevalgyti mėsos ir mažiau skraidyti dažnai skamba kaip draudimų sąrašas. Mažai ką tai įkvepia, dažnai priešingai, kelia instinktyvų norą priešintis. Siekdamas apeiti šį gana radikalų požiūrį sugalvojau savo „slaptąsias tvarumo praktikas“. Tai tokie asmeninio elgesio pokyčiai, kurie vyksta lyg tarp kitko, labiau dėl asmeninių motyvų. O jų šalutinis poveikis yra ir mažesnė tarša bei poveikis klimatui. Prieš ketverius metus įkvėptas neuromokslininko Andrew Hubermano, pradėjau praustis po šaltu dušu. Siekiau turėti daugiau energijos, viliojo ir po tokios procedūros išsiskiriantis laimės hormonas dopaminas. Tikrai ne tam, kad vartočiau mažiau elektros vandens šildymui. Bet rezultatas gavosi daug platesnis. Beveik nebesergu peršalimo ligomis, tad neperku vaistų, o tai reiškia mažiau gamybos ir pakuočių. Sutaupau vandens ir energijos jo šildymui, tad mažėja mano apmokamos sąskaitos. Taršos prasme per metus į atmosferą nepaleidžiu maždaug tiek anglies dvideginio, kiek jos sugeneruoja skrydis iš Vilniaus į Romą. Na kuo ne slaptas tvarumas? 

Judėjimas be abonemento

Tokią logiką nusprendžiau taikyti ir kitiems savo kasdienybės pasirinkimams. O kas, jeigu bent dalį savo sąmoningo sportavimo pakeistume natūraliu judėjimu? Minant dviračiu į darbą ar einant pėsčiomis dega tos pačios kalorijos ir dirba tie patys raumenys, tik be sportininko etiketės. Kasdienis judėjimas mums gal net svarbesnis nei sporto klubas. Judėjimas apskritai yra vienas iš raktų į taršos pėdsako mažinimą tuo pačiu gaunant tiesioginės naudos sau pačiam. Na, mylime mes tas savo mašinas. Mokame už jas paskolas, plauname, prižiūrime, o automobilis dažnai tampa tarsi mūsų namų tęsiniu, kuriame išdidžiai judame po miestą. Raginimai atsisakyti mašinos neveikia net švenčiant dieną be automobilio. Bet ką, jei pasakyčiau, kad atėję į darbą pėsčiomis ar atvažiavę dviračiu būsite laimingesni už tuos, kurie važiavo mašina? Būtent tai jau ne kartą patvirtino tyrimai skirtingose šalyse. Natūralūs endorfinai sėdint fotelyje paprasčiausiai nesigamina. Gal ir nebūtina kasdien vaikščioti, bet kartą per savaitę skamba ne kaip vargas, o kaip nedidelis kasdienybės nuotykis. Viešasis transportas daugeliui atrodo kaip vienas iš Dantės pragaro ratų ir savo statuso žlugdymas, bet ir šią sritį galima apžaisti. Galbūt kiekvieną dieną tai daryti jums atrodo sudėtinga, bet kartą per savaitę paįvairinimui išbandyti, kaip jis funkcionuoja mieste, nėra tokia jau bloga mintis. Berlyne ar Londone vilniečiai važinėja viešuoju ir dar storiukus apie tai kelia, o Vilniuje tai jau kažkoks baisus iššūkis. Įvairesnis judėjimas didina kūrybiškumą, geresnių istorijų galima sugalvoti. Tai taip pat pagrįsta tyrimais. Patirdami tą pačią aplinką visada vienodais būdais nestimuliuojame savo proto, o keisdami judėjimo strategijas duodame jam daugiau impulsų.

Lankstus meniu, mažesnis pėdsakas ir ilgaamžystės naudos

Dar viena „slaptųjų tvarumo praktikų“ dalis yra mityba. Visi esame girdėję, kad reikėtų valgyti daugiau augalinio maisto. Gyvulininkystė yra itin tarši industrija, reikalaujanti milžiniškų žemės plotų, o karvės išskiria metaną – šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurios yra apie 80 kartų stipresnės nei anglies dioksidas. Vis tik raginimas tapti veganais dažnai įgyja griežtą ideologinį atspalvį. Puiku, jei kažkam tai tinka, bet siūlyti visai visuomenei atsisakyti gyvūninių produktų šalyje, kur dauguma žmonių visą gyvenimą valgė mėsą, skamba kaip iš anksto užprogramuotas konfliktas. Todėl aš pasirinkau būti fleksitaras. Tai tarsi vegetaras, tik daug lankstesnis, toks kuris kartais valgo ir mėsą. Fleksitarizmas nuo žodžio flexible, „lankstus“. Teikiu pirmenybę sveikam, augaliniam maistui, bet mėsos nevengiu, ypač jei tai vištiena, kurios taršos pėdsakas bent dešimt kartų mažesnis nei jautienos. Toks pasirinkimas leidžia gauti ilgalaikės naudos sveikatai, ilgaamžystei (longevity), lengviau reguliuoti svorį ir kartu sumažinti ekologinį pėdsaką. Taip pat išvengiu ideologinių mūšių ir kraštutinumų. 

Tvarumas be šūkio

Tokių praktikų galima rasti daug. Vieni, vietoje kelionės aplink pasaulį, stoja studijuoti savo svajonių profesijos. Kiti renkasi viešąjį transportą vien tam, kad jame turėtų laiko paskaityti. Treti suvaldo socialinių tinklų naudojimą, jaučia didesnę gyvenimo pilnatvę ir jų apsipirkimai internete labai smarkiai krenta. Pašalinus veiksnį, kuris sukelia vidinę tuštumą, nebereikia jos pildyti vis naujais ir naujais pirkiniais. Asmeninė ekologija nebūtinai turi būti didingas projektas. Dažnai tai tiesiog mažas kasdienis įprotis, kuris pirmiausia naudingas tau pačiam, o tik paskui visiems kitiems ir tuo pačiu planetai. Filosofas Timothy Mortonas yra pasakęs, kad „Kalbant apie ekologiją, visi esame šiek tiek veidmainiai.“ Mane ši amerikiečių mąstytojo mintis savotiškai išlaisvino. Iš patirties žinau, kad tobulumas šiame lauke neįmanomas, užtenka prisidėti tiek, kiek tuo metu pavyksta. Tvarumas be tvarumo šūkio man atrodo veiksmingiausia strategija.