Vokietija ant recesijos slenksčio, kas iš paskos?

Euro zonos ekonomikos augimas antrąjį šių metų ketvirtį ir toliau buvo nuviliantis. Trumpalaikiai pramonės sektoriaus vargai vis dėlto pasirodė esantys ne tokie ir trumpalaikiai. Euro zonos pramonės sektorius antrąjį ketvirtį traukėsi 1,3 proc., ir išankstiniai indikatoriai nerodo jokių atsigavimo ženklų.

„Gan stipriai augantis paslaugų sektorius, aukštas užimtumas ir augantys atlyginimai kol kas palaiko euro zonos ekonomikos augimą, tačiau egzistuoja didelė rizika, kad pramonės lėtėjimas išplis ir į kitus ūkio sektorius“, − sako „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus

Vertinant tai, jog Jungtinės Karalystės pasitraukimas be susitarimo gali tapti realiausiu scenarijumi bei tai, kad praktiškai nėra vilčių sulaukti susitarimo JAV ir Kinijos prekybos kare, „Swedbank“ ekonomistai euro zonos ekonomikos augimo prognozę šiems metams sumažino iki 1,1 proc., o kitiems metams beveik dvigubai − iki 0,7 proc.

„Paprastai Vokietija būna Europos ramstis, saugantis nuo ekonominių sukrėtimų, tačiau šiuo metu būtent ji yra labai pažeidžiama ir grasina žemyn nusitempti likusias pinigų sąjungos nares. Į gamybą ir eksportą orientuotas Vokietijos ekonomikos modelis, leidęs šiai šaliai gana ramiai išgyventi praėjusią krizę, šiandien yra jos silpnumo šaltinis“, − komentuoja V. Šimkus.

Pasak jo, pramonė Vokietijoje sudaro apie penktadalį ekonomikos, kas vertinant išsivysčiusių šalių standartais, yra palyginti daug. Ir būtent tai tampa akmeniu po kaklu šiandien, kai pasaulyje kyla protekcionistinės tendencijos. Vokietijos pramonę bėdos persekioja viena po kitos: tai nauji automobilių emisijų standartai, praėjusias metais dėl nusekusio Reino stojęs prekių transportavimas, dėl prekybos karo stipriai sumenkusi paklausa iš rytų.

„Šių veiksnių rezultatas – automobilių gamyba nukritusi iki 2009 metų lygio. Kol kas pramonės vargai neužkrėtė paslaugų sektoriaus ir darbo rinkos, tačiau dalis darbo rinkos rodiklių jau siunčia nerimo ženklus. Nukrito laisvų darbo vietų skaičius, lėčiau auga užimtumas, šoktelėjo nepilnai įdarbintų darbuotojų skaičius. Antrąjį ketvirtį Vokietijos ekonomika šiek tiek traukėsi ir tikėtina, kad jai nepavyks išvengti bent jau techninės recesijos“, − teigia „Swedbank“ ekonomistas. 

Faktoriai, lemiantys prastus pramonės rezultatus, tikėtina, niekur nedings iki pat 2021 metų, todėl kitiems metams „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja vos 0,2 proc. augimą.

„Paradoksas, tačiau lėtu augimu ir aukštu nedarbu pasižyminti Prancūzija, kuri visada atrodydavo gana varganai palyginus su Vokietija, šiandien laikosi kur kas geriau ir pretenduoja būti vienu iš pagrindinių Europos ekonomikos variklių“, − sako V. Šimkus.

Pasak jo, Prancūzija yra uždaresnė, pramonė šioje šalyje sudaro mažesnę dalį ūkio ir yra labiau orientuota į vidaus ir Europos rinkas. Dėl šių veiksnių apdirbamoji gamyba Prancūzija ir toliau auga, net kai dauguma euro zonos pramonės yra recesijoje. Emanuelio Macrono paišlaidavimas praėjusių metų gale tuo metu atrodė gana neatsakingas būdas nuraminti siautėjančias geltonas liemenes, tačiau žiūrint iš šiandienos perspektyvos papildomas fiskalinis skatinimas Prancūzijoje atliktas visai laiku.

Nepaisant didelio pasipriešinimo, Prancūzijos prezidento ambicijos įgyvendinti būtinas reformas išlieka didelės. Rengiami planai reformuoti dalį viešojo sektoriaus ir ypatingai nerangią darbo rinką. Jeigu reformos neužstrigs, jos turėtų sustiprinti Prancūzijos ekonominį potencialą ateityje.

Šiems metams „Swedbank“ ekonomistai  tikisi 1,2 procentų augimo Prancūzijoje, tačiau 2020-ieji bus prastesni ir ekonomika, prognozuojama, augs apie 0,8 procento.

„Ispanija pastaruosius kelerius metus buvo viena iš pagrindinių euro zonos augimo šaltinių ir ji vis dar turi daug potencialo darbo rinkoje bei nėra tokia priklausoma nuo pasaulinės prekybos augimo kaip Vokietija. Ispanijos pranašumas yra ir kitokia eksporto geografija, tampresni eksporto ryšiai su Lotynų Amerika ir pietų Europa“, − komentuoja „Swedbank“ ekonomistas.

Prognozuojama, kad Ispanija šiemet augs 2,2 proc. Kitąmet, tikėtina, sulėtės iki 1,4 proc., bet vis dar augs dvigubai sparčiau nei visa euro zona.

Pasak V. Šimkaus, Italija, kaip jau įprasta, velkasi Europos uodegoje. Aukštas nedarbas, silpnas vartojimas, nuolatinės politikos krizės ir didžiulė skolos našta smukdo trečios didžiausios Europos ekonomikos augimą. Šiemet Italija, tikėtina, augs vos viena dešimtąja procento, kitąmet irgi tik 0,3 proc.

Chroniškas reformų trūkumas Italijoje ir milžiniška skolos našta neleidžia Italijos augimui paspartėti. Nors Italija jau kelerius metus turi ir užsienio prekybos, ir pirminį viešųjų finansų perviršį (biudžeto deficitas atmetus palūkanas), reikšmingo progreso didžiausios Europoje skolos suvaldymui nėra, nes praktiškai nėra nei ekonomikos augimo nei infliacijos, kuri mažintų santykinę skolos vertę. Italijos vidutinės palūkanos yra net aukštesnės už nominalų BVP augimą, ir dėl to net laikantis fiskalinės drausmės skolos našta didėja.

„Likusioje euro zonoje ekonominė plėtra bus nevienalytė. Baltijos šalys šiuo metu yra gana atsparios išoriniams sukrėtimams. Nors ir priklausomos nuo prekybos, jos dėl stiprios vidaus paklausos turėtų išlaikyti apie 2 proc. augimą. Kita vertus, Airija ir Beneliukso šalys dėl tamprių prekybinių ryšių su Jungtine Karalyste gali panirti į trumpalaikę recesiją, jei išsipildytų blogiausias „Brexit“ scenarijus“, − sako V. Šimkus.

Pasak „Swedbank“ ekonomisto, prastėjant augimo ir infliacijos lūkesčiams, Europos centrinis bankas ruošiasi naujam ekonomikos skatinimo raundui. Tikėtina, bus sumažintos ir taip jau neigiamos palūkanos, kalbama ir apie galimybę iš naujo pradėti kiekybinio skatinimo programą. Neabejotina, kad ECB imsis veiksmų, tačiau vargu ar jie bus veiksmingi. Europą kankina nepakankamos paklausos problema, patrauklių investicijų trūkumas, o šią problemą sunku išspręsti paskandinant finansų rinkas pigiuose piniguose.

„Fiskalinė politika būtų daug efektyvesnis įrankis dorotis su ateinančiu ekonomikos lėtėjimu. Dalis šalių turi pakankamai erdvės padidinti valstybės išlaidas ekonomikos skatimui, o ir leisti pinigus yra kur. Didelė dalis Europos infrastruktūros yra pasenusi, norint pasiekti aplinkosauginių tikslų reikės milžiniškų investicijų į žaliąją infrastruktūrą“, − sako V. Šimkus.

Kol kas vyriausybės nėra linkusios išlaidauti, tačiau net ir taupiojoje Vokietijoje prasideda diskusijos apie galimybę plačiau praverti valstybės iždą. Europos komisija, panašu, ketina inicijuoti fiskalinės drausmės taisyklių peržiūrą. Dabartinės taisyklės labai dažnai lemia prociklinę fiskalinę politiką – išlaidaujama gerais laikais, taupoma blogais, ir tai kenkia ekonomikos augimui ir stabilumui. Be to, šiandien galiojančių taisyklių laikymąsi labai sunku užtikrinti, nes nei viena šalis niekada nebuvo sankcionuota už pažeidimus.

Pasak „Swedbank“ ekonomisto, naujos taisyklės, kurios leistų vykdyti anticiklinę politiką, yra būtinos norint išvengti Japonijos stiliaus trijų dešimtmečių stagnacijos. Deja, žinant kaip sunku pasiekti kompromisą Europos sąjungoje, pokyčiai, tikėtina, smarkiai vėluos arba bus nepakankami.

ECB politika šiuo metu sudaro puikias sąlygas valstybėms investuoti, nes skolinimosi kaina yra rekordinėse žemumose net Italijoje, o daugumai šalių skolintis ne tik nekainuoja, bet joms dar ir primokama. Tad svarbu nepraleisti progos investuoti į Europos ateitį.