Interviu su Beata Nicholson | Kaip valdyti pinigus ir sutaupyti?

Nors mums dažnai norisi turimas lėšas išleisti kam nors, kas suteiktų momentinį džiaugsmą, išmintingai valdomi, taupomi bei įdarbinami pinigai gali duoti dar daugiau naudos. „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė domėjosi, kaip asmeninius ir verslo finansus sekasi valdyti žymiai kulinarinių laidų, tinklaraščio bei knygų autorei Beatai Nicholson.

Beata, kaip sekėsi mokykloje?

Mokykloje sekėsi visai neblogai, bet niekada nebuvau pirmūne. Tiesa, egzaminus išlaikiau gana gerai – buvau standartinė humanitarė. Labai patiko rašyti, nors lietuvių kalbos rašyba ir skyryba nebuvo patys lengviausi dalykai. Taip pat mėgau istoriją, geografiją.

Ar daug popamokinės veiklos turėjai?

Nuo darželio laikų visur dalyvaudavau, vaidindavau, dainuodavau. Kiek save atsimenu, buvau klasės seniūne, paskui – ir mokyklos tarybos nare. Patiko būti tarp lyderių.

Dar mokykloje svajojai tapti žurnaliste. Kaip atsirado ši svajonė?

Pradinių klasių mokytoja pasakė, kad gerai rašau rašinius. Nuo tada ėmiau daugiau rašyti, išprašiau mamos nupirkti spausdinimo mašinėlę. Aukštesnėse klasėse supratau, kad norėčiau Vilniaus universitete studijuoti žurnalistiką.Tad pradėjau tam ruoštis: važinėjau į Laimono Tapino jaunojo žurnalisto mokyklą, daug skaičiau, lankiau vietinio laikraščio būrelį, mokykloje leidau sienlaikraštį. Būti žurnaliste ir dirbti televizijoje – dvi išsipildžiusios mano svajonės.

Kaip klostėsi karjera?

Baigusi žurnalistikos bakalauro studijas, pradėjau galvoti apie magistrantūrą. Patiko ryšių su visuomene sritis, tais laikais ji dar buvo ganėtinai nauja. Norėjau įgyti įvairių žinių ir įgūdžių, kad galėčiau dirbti tiek televizijoje, tiek ryšių su visuomene agentūroje, tiek verslo atstove spaudai. Tad pasirinkau ryšių su visuomene magistrantūrą.

Po studijų, sukaupusi visą drąsą, pasiprašiau darbo Vilniaus televizijoje ir jį gavau. Tapau žinių žurnaliste, rengdavau įvairiausius reportažus. Trejus metus dirbau už kadro – buvau gyvenimo būdo ir sveikatos laidų redaktorė. Tuomet dalyvavau konkurse ir gavau pasiūlymą vesti televizijos laidą „Maximanija“, ji buvo labai populiari. Taip tapau eterio žmogumi. Kitąmet šiai istorijai ir mano stažui eteryje bus 20 metų.

Daugybė žurnalistų ištisus dešimtmečius pradirba užkulisiuose. Kaip manai, kodėl neilgai trukus į tave buvo nukreiptos kameros?

Esu ekstravertė, tad man patinka būti dėmesio centre – nebijau kalbėti, bendrauti, reikšti emocijų. Niekada nebuvau tyli, esu linkusi pasimaivyti. Žmogus, norintis būti matomas ekrane, turi pasitikėti savimi, mėgti bendrauti, nebijoti pasirodyti kvailai. Manau, jog drąsa ir laisvumas yra labai svarbūs ne tik televizijoje, bet ir gyvenime.

Kokios patirties davė darbas televizijoje?

Darbas televizijoje yra be galo dinamiškas. Aišku, jame yra daug ilgų monotoniškų darbo valandų, bet jas atperka adrenalinas, smagumas. Be to, sutinki smagių ir įdomių žmonių. Televizija man iki šiol atrodo svajonių darbo vieta.

Koks ryškiausias tavo prisiminimas iš kone 20 metų televizijoje?

Labai gerai pamenu, kaip bijojau kamerų pirmąkart filmuodamasi „Maximanijos“ laidoje – visas kūnas drebėjo. Jutau jaudulį kiekviena kūno ląstele. Dabar streso nebejaučiu, nebent susijaudinimą. Filmuodamasi savo laidose būnu visiškai atsipalaidavusi.

Kaip susidomėjai maisto žurnalistika? Juk Lietuvoje tuo laiku tai nė neegzistavo.

Ištekėjusi už Tomo pradėjau skraidyti į Londoną ir ten praleisdavau po savaitę ar dvi. Planavau karjerą Anglijoje, galvojau, ką gi galėčiau veikti. Svarsčiau įvairius veiklos variantus, net turėjau mintį atidaryti lietuvišką vaikų darželį! Puikiai atsimenu: kai savęs paklausiau, kas man patinka, atsakymas atėjo labai greitai – maistas. Dažnai gamindavau, mėgau skaniai valgyti, o atsikrausčius į Londoną atsivėrė naujas pasaulis: restoranai, skoniai, kulinarinės televizijos laidos, žurnalai, knygos. Pagalvojau: kodėl Lietuvoje neturime maisto žurnalistų, rašytojų, rašančių apie maistą, kuriančių receptus? Anglijoje radau tokį terminą ir nutariau tapti maisto žurnaliste. Tuomet žengiau pirmus žingsnius: pradėjau rašyti kulinarinį tinklaraštį, lankyti įvairiausius kursus, mokytis. Labai greitai sulaukiau pirmo pasiūlymo parašyti kulinarinę knygą. Tada ir prasidėjo mano, kaip maisto žurnalistės, karjera.

„Nors vedu televizijos laidą ir esu parašiusi daug knygų, iki šiol kiekvieną dieną mokausi.“

Tavo tinklaraštis daug metų yra populiariausias maisto tinklaraštis Lietuvoje. Kaip manai, kodėl?

Manau, kad visuomet turi būti savimi ir daryti tai, kas patinka. Negali tapti toks kaip kiti, turi būti toks, koks nori būti, nes nepavyks metų metus slėpti tikrojo savo būdo. Visad rašydavau tarsi šnekamąja kalba, lyg bendraučiau. Niekad nesistengiau pasirodyti visažine. Nors vedu televizijos laidą ir esu parašiusi daug knygų, iki šiol kiekvieną dieną mokausi. Tikrai nežinau visko ir nesu pati geriausia Lietuvos virėja – tiesiog nuoširdžiai domiuosi kulinarija. Stengiuosi kurti linksmą, smagų ir skaitytojams naudingą turinį. Rašau atsipalaidavusi, linksmai ir daug, nes apie maistą galėčiau kalbėti nesustodama. Pernelyg netaisau kalbos, nesiekiu tobulumo, nes kai ilgai galvoji, lauki tobulo momento, ieškai nepriekaištingos nuotraukos, idealaus sakinio, kai nerimauji, kaip pasirodysi ar ką kiti pagalvos, – pasispendi spąstus. Todėl gyvenime stengiuosi pasiduoti tėkmei, įkvėpimui.

Ar tais pačiais principais vadovavaisi ir kurdama prekių ženklą „Beatos virtuvė“?

Nesivadovavau jokiais principais, verslą kūriau vedama intuicijos, į komandą būriau draugiškus žmones. Viena iš komandos narių yra geriausia mano mokyklos ir universiteto laikų draugė. Buriant kolektyvą man svarbiausia ne kompetencijos ar patirtis, o kad sutaptų mūsų vertybės, požiūris į gyvenimą. Jeigu tai sutampa, visko galima išmokti.

Nors visada esi linksma, nuoširdi, kaip ir visi žinomi žmonės, neišvengi kritikos, šiurkščių komentarų. Kaip į tai reaguoji?

Taip, nuo pat pradžių gaudavau kritikos, blogų žodžių. Jeigu skaitytum visus komentarus, turbūt išprotėtum ir užsimanytum mesti, ką iki šiol darei. Man padėjo supratimas, kad negaliu įtikti visiems, tai neįmanoma. Labai svarbu suvokti, kad žmonių, kuriems patinka tai, ką darai, yra daug daugiau nei tų, kuriems nepatinka. Visada taip bus. Bet kad šaukštas deguto ir medaus statinę pagadina – tikra tiesa. Vis dėlto stengiuosi sutelkti dėmesį į tai, kas gerai, o ne į blogus dalykus.

Kokia esi vadovė?

Labai netipiška. Iš tiesų laikau save ne vadove, o idėjine lydere, galinčia įkvėpti, parodyti kryptį. Jokiu būdu nenurodinėju, kas ką turėtų atlikti. Noriu tiesiog kurti idėjas ir daryti tai, kas atrodo tinkama.

Kartu su vyru turite restoranų tinklą. Ar tai buvo svajonė, ar labiau pelningo verslo planas?

Tikrų tikriausia svajonė! Idėja kilo labai paprastai: atsikraustę į Lietuvą neradome geros picos. Atostogaujant Sardinijoje man kilo klausimas: kodėl Lietuvoje kepamos tokios blogos picos? Kodėl niekas jų negamina iš tikrų itališkų miltų? Kodėl nededa gerų pomidorų, kokybiškos mocarelos ir kumpio? Negi taip sudėtinga iškepti tokią picą Lietuvoje? Tuo metu kilo „geros picos“ judėjimas Londone, netikėtai pamačiau, kad galima įsigyti kilnojamą malkomis kūrenamą krosnį, kurią gali pasistatyti kur nori ir sau namie kepti skaniausias picas. Nuo to ir pradėjome. Vyras Neapolyje baigė autentiškos picos kepimo mokslus ir per aštuonerius metus tapo tikru picų meistru. Anksčiau buvo verslininkas, o Lietuvoje kardinaliai pakeitė karjerą.

Neturėjome jokio verslo plano. Tiesiog nusprendėme pabandyti ir pažiūrėti, kaip bus. Tikiu, kad visada gali atsiprašyti savęs ar kitų, jei kažkas nepavyko, ir nesėkmę priimti kaip gerą pamoką. Blogiau yra galvoti, svajoti ir neišdrįsti.

Ar dar liko neįgyvendintų svajonių?

Svajonės ateina ir išeina, bet didžiausia svajonė – kiekvieną dieną džiaugtis gyvenimu. Supratau, kad daiktai laimės neteikia. Ji kyla ko nors siekiant ir kasdien žengiant į priekį.

„Jeigu turi idėjų, grynink jas ir bandyk, bandyk, bandyk, nes geriau pamėginti, negu gailėtis, kad kažko nepadarei.“

Visada ėjai savo keliu: nebandei ko nors kopijuoti, nesistengei sekti tendencijomis, galvodama apie atsiperkamumą, veikei vedama širdies. Kas įkvėpdavo sunkiais momentais?

Niekada negalvojau apie atsiperkamumą ar madas. Aišku, kai kas nepasisekė ir to neslepiu, nes negali visko rodyti pro rožinius akinius. Pavyzdžiui, sugalvojusi prijuosčių siuvimo verslą įkūriau įmonę, bet ta veikla nepateisino lūkesčių, buvo visiškai nepelninga. To nebedarome, bet ta pati įmonė dabar leidžia mano knygas ir žurnalus. Tad, nepasisekus vienai idėjai, nepasidaviau ir ėmiausi įgyvendinti naujas.

Kokį patarimą duotum paaugliams, svajojantiems sukurti prekių ženklą?

Duočiau vieną esminį patarimą: jeigu turi idėjų, grynink jas ir bandyk, bandyk, bandyk, nes geriau pamėginti, negu gailėtis, kad kažko nepadarei. Pamenu, labai bijojau pradėti rašyti tinklaraštį, bet kažkaip išdrįsau. Nedrąsiai jaučiausi imdamasi kiekvieno projekto. Baisu žengti pirmą žingsnį, bet jeigu to nepadarysi – niekada nesužinosi, ar galėjo pavykti.

Ar kaip verslininkė moki valdyti asmeninius, verslo finansus?

Nemoku valdyti nei asmeninių, nei verslo finansų. Už tai rašau sau dvejetą. Maždaug žinau, kas yra PVM ir GPM, bet daugiau papasakoti turbūt negalėčiau (juokiasi). Laimė, vyras ir sesuo rūpinasi įmonės finansine gerove, nes idėjos idėjomis, bet reikia mokėti atlyginimus darbuotojams, mokesčius valstybei. Kaip „Mažajame prince“: prisijaukinai lapę, tai dabar esi už ją atsakingas. Kitaip tariant, įdarbinai žmones, jie patikėjo tavo idėja, yra su tavimi, tad tai, ką kartu kuriate, turi teikti finansinę naudą.

Itin svarbu viską gerai apgalvoti ir nešvaistyti energijos dalykams, kurie neduos pelno, nes tau reikia pinigų toliau laisvai ir laimingai gyventi, verslui plėtoti. Labai didžiuojuosi, kad mūsų „Jurgis ir Drakonas“ ir „Beatos virtuvė“ – skaidrūs verslai. Mokame tikrai daug mokesčių, ir tai laikau privalumu.

Ar vaikystėje tėvai mokė taupyti?

Taip, tėvai kalbėdavo apie pinigus ir iš jų perėmiau įprotį taupyti. Mano šeima tikrai daug dirbo: augino pomidorus, agurkus ir gėles. Tais laikais tai buvo būdas papildomai užsidirbti. Mačiau, kaip savomis rankomis uždirbami pinigai. Supratau, kad tai dalykas, suteikiantis laisvės, bet reikalaujantis pastangų.

Kam tada dažniausiai taupydavai?

Mudviem su seserimi viską pirkdavo tėvai, bet nebuvo taip: ko noriu – tą gaunu. Buvo kiti laikai, važiuodavome apsipirkti į turgų. Mama ten išrinkdavo ką nors gražesnio, o kartais parveždavo iš užsienio. Tuos daiktus iki šiol atsimenu, juos labai saugodavome, vertindavome.

Koks buvo pirmas didelis pirkinys suaugus?

Suaugus atėjo paskolų laikai. Tėvai man nupirko butą, bet dėl to tikrai neišlepau. Puikiai supratau šio pirkinio vertę – kiek daug metų tėvams reikėjo sunkiai dirbti, taupyti. Taip jie man suteikė gerą startą. Žinojau, jog turiu stengtis ir susirasti darbą, kad galėčiau sumokėti mokesčius, patenkinti poreikius.

Kaip manai, kokiose srityse tau geriausiai sekasi taupyti?

Keičiu požiūrį ir netaškau pinigų trumpalaikiams dalykams, galvoju apie atsakingą vartojimą. Brangūs, garsių prekių ženklų drabužiai ar batai nėra mano silpnybė, svarbu kokybė, lietuviškumas. Nesivaikau madų ir nesiekiu padaryti įspūdžio kitiems, todėl labai daug sutaupau. Tiesiog stengiuosi, kad uždirbamų pinigų užtektų kasdieniams poreikiams patenkinti.

Ko galima pasisemti iš Beatos istorijos?

Nors Beatos pinigų valdymo ir taupymo įgūdžiai, kaip ji pati prisipažįsta, yra tobulintini, jos istorijoje galima įžvelgti ne vieną svarbią finansų valdymo pamoką. Visų pirma, žinodama, ko neišmano pakankamai gerai, ji drąsiai kreipiasi į artimuosius patarimų ir pagalbos. Šalia tavęs taip pat yra žmonių, į kuriuos gali kreiptis pagalbos, ieškodamas ar ieškodama atsakymų, kaip spręsti vieną arba kitą finansinį galvosūkį. Tai – tėvai, kiti vyresni šeimos nariai, mokytojai. Pasitaręs ar pasitarusi su finansų valdymo srityje daugiau patirties turinčiais žmonėmis galėsi priimti geriau apgalvotus finansinius sprendimus.

Kadangi spręsti finansinius klausimus Beatai pagelbėja sesuo ir vyras, ji gali daryti tai, ką geba geriausiai. Tačiau, kad sektųsi srityje, kurią išmanome geriausiai, turime pažinti save. Stiprybėms, talentams, pomėgiams pažinti ir skirta paauglystė, o finansų valdymo subtilybių išmoksi ir žinių pasisemsi šios knygos puslapiuose >>> „Pradėk dabar: finansinis gidas paaugliams“.