Interviu su Laurynu Zmejausku | Kaip susikurti sėkmingą karjerą?

Vaizdo turinio kūrėjas Laurynas Zmejauskas, socialinių tinklų „YouTube“ bei „Instagram“ vartotojams geriau žinomas Safo slapyvardžiu, šiandien džiaugiasi sėkminga karjera ir augančiu populiarumu. Dar mokykloje pradėjęs filmuoti ir montuoti juokingus vaizdo įrašus, dabar jis uždirba iš kūrybos, integruodamas joje klientų reklamas. Tiesa, prieš pradėdamas monetizuoti komišką vaizdo turinį, vaikinas dirbo drabužių parduotuvėje konsultantu ir atliko praktiką radijo stotyje.

Laurynas neatmeta galimybės ateityje karjerą pakreipti kita linkme: socialinių tinklų tendencijos greitai kinta, nuomonės formuotojų, jutuberių kuriamas turinys po kurio laiko gali tapti nebeaktualus ir nebeduoti pajamų. Ką jis veiks po dešimties metų?

Laurynai, kaip sekėsi mokykloje? Buvai pirmūnu, o gal, atvirkščiai – namų darbams neskyrei daug dėmesio?

Mokiausi vidutiniškai. Niekad nebuvau pirmūnu, bet kontroliniams pasiruošdavau. Tiesa, nevengiau nusirašinėti – čia pasireikšdavo kūrybingumas. Pavyzdžiui, kartais gaudavau testo atsakymus ir išmokdavau paeiliui repuoti atsakymų raides: A, B, C. Gavęs testo lapą tą „repą“ užrašydavau. Sykį netyčia visą užrašiau viena raide į priekį – mokytojui šis „repas“ nepatiko.

Kokios pamokos labiausiai patiko?

Dailė ir muzika. Ne tik todėl, kad tai santykinai lengvos pamokos. Piešimas ilgai buvo mano mėgstamiausia veikla; muzikos pamokose taip pat pavykdavo save realizuoti.

Kada supratai, kad kūrybinė veikla, vaizdo menas – tavo sritis?

Atsisveikinimo su progimnazija proga reikėjo sukurti vaizdo reportažą. Pasisiūliau režisuoti klasės darbą. Montuodamas gana drąsiai barsčiau komedijos prieskonius. Nebuvau tikras, ar klasei, kitiems aštuntokams ir mokytojams bus juokinga. Laimė, jiems buvo labai juokinga. Visa salė juokėsi – patyriau nuostabų jausmą. Supratau, kad man patinka kurti vaizdo įrašus, juokinti žmones. Gimnazijoje ėmiau tai daryti su dar didesne drąsa bei užsidegimu. Stiprėjo noras ir pačiam filmuotis.

Maždaug 100 tūkst. socialinių tinklų vartotojų tave žino kaip Safą, retas pasakytų tikrą vardą. Iš kur kilo šis slapyvardis?

Pats sugalvojau. Mėgau loginius kompiuterinius žaidimus, vienas jų buvo su ufonautu. Kai pradėjau žaisti internetinį žaidimą „RuneScape“, teko sugalvoti pirmą prisijungimo vardą. Pasirinkau slapyvardį ufas, o slaptažodis buvo lopas123. Pasirodo, tai vienas populiariausių slaptažodžių Lietuvoje. Jeigu ir jūsų toks – patarčiau pasikeisti.

Vėliau slapyvardį ufas perskaičiau iš galo ir gavau safu. Tai virto į kiek patrauklesnį akiai žodį safas. Netikėtai kiemo draugai pradėjo mane vadinti Safu. Kartais vadindavo ir slaptažodžiu, tik be skaičių...

Ar baigdamas mokyklą jau žinojai, kuria kryptimi eisi toliau?

Vienuoliktoje klasėje, kai jau reikėjo žinoti kryptį, dar nebuvau apsisprendęs. Svarsčiau apie veiklą, susijusią su kompiuteriais, nes buvau pamišęs dėl kompiuterinių žaidimų. Mintyse buvo ir architektūra, nes tėtis baigęs šiuos mokslus... Tuomet atrodė, kad nieko nesugebu, niekas nedomina. Pasirinkau saugiausius egzaminus ir skubėjau galvoti, kas aš ir ko noriu iš gyvenimo.

Kas padėjo priimti sprendimą?

Dvyliktoje klasėje supratau, jog man daug džiaugsmo kelia filmavimas, montavimas, vaidyba, ir sužinojau apie audiovizualinės kūrybos studijas. Tiesa, tuo metu Lietuvoje buvo galima rinktis vos iš kelių variantų.

Kaip manai, ar būtina mokytis aukštojoje mokykloje, kad kiltum karjeros laiptais? Kai kas sako, kad svarbiausia praktika.

Šiais laikais internetu gali pasiekti visą reikiamą informaciją. Svarbiausia – norėti, ieškoti, ir tikrai rasi būdų įgyti reikiamų žinių.

Nemanau, kad studijuoti būtina, bet daugumai tai gali būti naudinga. Studijuodamas suprasi, ar tai tavo sritis, išmoksi disciplinos, rasi bendraminčių, įgysi naudingos praktikos, kurios tikisi darbdaviai.

Ką patartum moksleiviui, nežinančiam, ką nori veikti gyvenime?

Nors šiais laikais visi visur skuba, šiuo atveju patarčiau neskubėti. Svarbu gerai apgalvoti, nesiliauti savęs ieškoti, pasistengti įtikinti tėvus, jog neverta studijuoti tik todėl, kad „reikia studijuoti“, ir rinktis specialybės vien dėl prestižo. Gilinkitės į save, nebijokite mesti studijų, jei jos visiškai nepatinka, padaryti metų pertraukos, galiausiai nebijokite klysti.

Tiesa, svarbu laisvus metus išnaudoti prasmingai – mėginkite įvairias veiklas, savanoriaukite, keliaukite, pažinkite naujus žmones, ieškokite nuotykių. Darykite viską, kas galėtų atvesti į ieškomą kelią.

Ar dažnai jaunimas prašo pasidalyti patirtimi, patarti?

Patarimų prašo retai. Vengiu nereikalingai patarinėti, nes visų keliai skirtingi. Tikriausiai dažniausias paauglių klausimas: „Kaip tapti populiariam?“ Šiuo atveju patarimas vienas: nepradėk nuo šio klausimo. Žmonės, vedami vien noro tapti populiarūs, dažnai to nepasiekia, arba populiarumas būna trumpalaikis. Pirmiausia savęs paklausk, dėl kokių dalykų nori būti žinomas, ką nori pasakyti, parodyti žmonėms.

Koks buvo tavo pirmas darbas?

Oficialiai dirbti pradėjau studijų metais, iki tol buvau dykaduonis beveik visu etatu. Parduotuvėje lankstydavau drabužius ir konsultuodavau pirkėjus. Bendraudamas su nepažįstamais žmonėmis išdrąsėjau, pripratau prie disciplinos. Kai reikėjo atlikti privalomąją praktiką, teko rinktis iš dviejų variantų: likti darbe ir rasti praktikos vietą „dėl parašo“ arba susirasti gerą praktikos vietą ir išeiti iš darbo. Kadangi turėjau užmojų, pasirinkau antrąjį ir pradėjau praktiką radijo stotyje „Radiocentras“. Ten sutikau daug puikių žmonių, profesionalų, jie padėjo augti kaip kūrėjui ir asmenybei. Radijuje dirbau daugiau nei trejus metus. Turėjau nemažai kūrybinės laisvės, darbas buvo artimas – rengiau smagų, įtraukų turinį socialinėms medijoms. Nors netrūko erdvės saviraiškai, vis dėlto neapleido svajonė gyventi iš savo kūrybos. Tad laisvalaikiu vis intensyviau kūriau savo turinį, kad už reklamą gaunamų pajamų užtektų pragyventi.

Kaip kilo idėja filmuoti linksmus vaizdo įrašus? Nuo ko pradėjai?

Ėmiau vis dažniau juokauti draugų kompanijoje, nes teigiamas grįžtamasis ryšys suteikdavo labai daug laimės. Tačiau tai daryti viešai stigo drąsos. Bandydamas rasti savo sritį, kūriau įvairų turinį: komiksus, animacinius filmukus, parkūro, trikingo, shuffle šokio vaizdo įrašus. Iš Kupiškio atsikraustęs į sostinę studijuoti, pajaučiau vidinę laisvę, tai pastūmėjo įgyvendinti iki tol slopintas idėjas. Išdrįsau juokauti prieš kamerą, su kambariokais pradėjome kurti mėgėjiškus klipus. Ilgainiui suvokiau, jog komedija, kaip ir vaizdo įrašų kūryba, mano gyvenime atlieka svarbų vaidmenį, tad abi mėgstamas sritis sujungiau į vieną veiklą.

„Iš Kupiškio atsikraustęs į sostinę studijuoti, pajaučiau vidinę laisvę, tai pastūmėjo įgyvendinti iki tol slopintas idėjas.“

Vaizdo įrašams kurti reikia ir techninių žinių. Kaip jų įgijai?

Savarankiškai. Vaizdo įrašų montavimas – vienas mėgstamiausių kūrybos procesų, ypač dirbant prie komedijų. Mokykloje pradėjęs montuoti vaizdo įrašus, iš draugų sulaukdavau komentarų: „Tu ir iš visiškos nesąmonės sugebi auksą nulipdyti.“ Dažnai tenka dirbti su prastesne, nei tikėtasi, medžiaga, bet man labai patinka iššūkis paversti ją įtraukiu, smagiu turiniu. Montuojant komediją svarbi kiekviena sekundė: uždelsi – nesuveiks juokelis, patrumpinsi – nesusikurs tinkama atmosfera ir dinamika. Kuriant dizainą ar montuojant
filmuotą medžiagą neužtenka žinoti taisyklių, kartais reikia tiesiog pajausti. To jausmo ieškojimas mane labiausiai žavi.

Kaip į tavo kūrybą reagavo tėvai, draugai?

Iš pradžių tėvai buvo kiek pasyvūs, bet palaikė bet kokią mano kūrybą. Jau buvo pratę, kad nuo vaikystės piešiu, kuriu animacinius filmukus, juokingus vaizdo reportažus. Kai pradėjau į tai žiūrėti rimčiau, tėvai ėmė labiau domėtis, o šiandien yra vieni didžiausių mano gerbėjų. Draugai nuo pradžių mane palaikė, nors buvo labai nedrąsu rodyti kūrybą jiems ar pažįstamiems, su kuriais būdavau santūresnis, kuklesnis.

Kaip atrodo kūrybos procesas?

Stengiuosi visą procesą kuruoti pats, tačiau dėl laiko ar įgūdžių stokos kartais viena ar kita dalis nukenčia. Iš pradžių sugalvoju idėją. Dažnai ją papasakoju keliems draugams, o šie pasako nuomonę, pataria, papildo.
Tuomet sėdu rašyti scenarijaus, dėlioju viziją ir galvoju, kas tiktų vaidmenims, kokia galėtų būti vieta. Įprastai filmavimai vyksta vieną keturias valandas, filmavimo aikštelėje būna labai smagu. Vos nufilmavus drebančiomis rankomis lekiu žiūrėti medžiagos, ar techniškai viskas pavyko, o tuomet lieka viena maloniausių dalių – montavimas.

Šiuo metu prisidedu prie „Laisvės TV“ projekto „X“. Prie jo dirba filmavimo komanda, tad galiu daugiau laiko skirti tam, ką labiausiai mėgstu, – rašyti, vaidinti ir montuoti. Dirbdamas su klientais labai vertinu kūrybinę laisvę – nenoriu būti varžomas. Vis dėlto tam tikri rėmai dažnai būna naudingi.

Kada supratai, kad iš absurdo humoro galima ne tik pasijuokti, bet ir uždirbti?

Žiūrovų susidomėjimas augo, tad natūraliai stiprėjo ir pasitikėjimas savo kūryba. Plečiantis šiai rinkai, klientai ėmė vis dažniau bendradarbiauti su kūrėjais. Gavęs pirmuosius reklamos užsakymus supratau, jog svajonė gyventi iš kūrybos pasiekiama.

Kai ėmiau kurti tokio pobūdžio turinį, Lietuvoje konkurencija buvo nedidelė. Manau, daugumą žiūrovų patraukė artimi, gyvenimiški personažai, absurdiškos situacijos ir savitas stilius. Dažnai mano vaizdo įrašai būna draugiški ir, pasirodo, labai aktualūs – renka šimtatūkstantines peržiūras.

„Kuriant dizainą ar montuojant filmuotą medžiagą neužtenka žinoti taisyklių, kartais reikia tiesiog pajausti. To jausmo ieškojimas mane labiausiai žavi.“

Kokia Lietuvos komikų, nuomonės formuotojų rinka? Ar yra perspektyvų augti, įsiterpti nežinomam žmogui?

Prieš dešimtmetį lietuviškų „YouTube“ kanalų buvo labai mažai, o paklausa – gana didelė. Net vidutiniškas, banalus turinys pritraukdavo daug žiūrovų. Dabar rinka nėra perpildyta, tačiau norint pasiekti didesnę auditoriją reikia įdėti kur kas daugiau pastangų nei anksčiau. Gera žinia, jog vis daugiau klientų renkasi bendradarbiauti su komikais, žinomais „YouTube“ vaizdo įrašų kūrėjais ir atlygis už peržiūras šioje platformoje kyla.

Vaizdo įrašuose atsiskleidžia tavo aktoriniai sugebėjimai. Ar vaidyba – tik hobis?

Niekur nesimokiau vaidinti, šią patirtį kaupiu per kūrybą. Stengiuosi kurti įvairius personažus, vis sunkesnes scenas ir praktikuotis. Vaidinti man labai patinka, norėčiau išmėginti save teatre ar kine.

Ar negauni kritikos dėl profesionalumo trūkumo?

Kritikos gaunu mažai ir su ja, manau, tvarkausi neblogai. Išgirdęs konstruktyvius komentarus, iš pradžių šiek tiek suraukiu kaktą, o paskui stengiuosi juos tinkamai priimti ir į juos atsižvelgti.

Atrodo, kad kurti juokingus vaizdelius – nesudėtingas darbas. Ar susiduri su iššūkiais?

Kyla įvairių iššūkių. Nėra lengva kaskart rasti aukso viduriuką, kad turinys būtų geras tiek klientui ar žiūrovams, tiek pačiam. Negali užsistovėti, reikia nuolat kuo nors domėtis ir ieškoti naujų kampų, kitaip mažės žiūrimumas. Nėra pastovumo, kalbant tiek apie finansus, tiek apie kūrybą.

Kas tave inspiruoja? Iš kur semiesi idėjų vaizdo įrašams?

Idėjos dažniausiai atkeliauja iš kasdienybės, praeities išgyvenimų, kitų kūrybos. Didėjant patirčiai, kasdienybėje vis dažniau pastebiu dalykus, kurie įraše gali virsti juokingomis situacijomis.

Internetinė šlovė, sakoma, laikina. Ar pagalvoji, ką darysi tai šlovės bangai nuslūgus?

Nuo kūrybos tikrai nepabėgsiu: ji nuo mažens nepaleidžia, tikiu, kad ir ateityje liks su manimi. Tik įdomu, kaip keisis forma. Jaučiuosi daug kur savęs neišbandęs, nežinau, kur šilčiausia. Gal būsiu aktorius? Gal pamilsiu sceną ir ant jos „skaldysiu“ juokus pilnoms salėms žiūrovų? Turėsiu savo televizijos laidą? Būsiu režisierius? Atsakymo neturiu, bet tikiu, kad viskas įmanoma.

Ko galima pasisemti iš Lauryno istorijos?

Nors žiūrint Lauryno kurtus nuotaikingus vaizdo įrašus atrodo, kad dirbti tokį darbą labai lengva ir smagu, iš tiesų, kaip sako pats komikas, nėra paprasta rasti aukso viduriuką – sukurti tai, kas atitiktų kliento lūkesčius, patiktų žiūrovams ir siektų kūrėjo išsikeltą kokybės kartelę. Reikia nuolat ieškoti būdų išlaikyti žiūrovų susidomėjimą. Iššūkių kelia ir ne visuomet pastovios kūrėjo pajamos.

Tačiau Lauryno pavyzdys įrodo, kad posakis „daryk tai, ką mėgsti, ir tau niekada nereikės dirbti“ yra labai arti tiesos: vaikinas pomėgį pavertė darbu ir laikui bėgant susikūrė tvirtą karjerą. O rutinos, sudėtingų galvosūkių, iššūkių, sunkių dienų būna kiekviename darbe. Tai – visiškai natūralu.

Taigi, renkantis profesiją ir planuojant karjerą, verta atsižvelgti į visus šiuos dalykus: savo pomėgius, talentus, interesus, trokštamos veiklos ar profesijos perspektyvumą, lankstumą sparčiai kintančiame pasaulyje, pajamas, kurias ji gali užtikrinti.

Dar daugiau žinių pasisemk šios knygos puslapiuose >>> „Pradėk dabar: finansinis gidas paaugliams“.