Interviu su Ieva Krivickaite | Kaip savanorystė gali padėti atrasti save?

Apie tai, iš kur kyla noras savanoriauti, padėti kitiems ir kaip geri darbai apdovanoja bei praturtina juos darantį žmogų, „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė kalbėjosi su socialinių akcijų iniciatore, fondo „Ne apie mane“, skirto padėti sunkiai gyvenantiems žmonėms, įkūrėja Ieva Krivickaite.

Ieva, kaip dar vaikystėje kilo mintis padėti kitiems?

Negaliu tiksliai pasakyti, kada pradėjau savanoriauti. Mane nuo mažens mokė: jei kažko turi daugiau nei kitas – turi pasidalyti. Todėl dar pradinėse klasėse katalikiškoje mokykloje mielai dalydavausi žiniomis su šalia besimokančiais neįgaliais vaikais, jiems padėdavau, nes daugiau neturėjau ko duoti.

„Rimtesnė“ savanorystė prasidėjo septintoje klasėje, kai gulėdama ligoninėje susipažinau su onkologine liga sergančia Auguste ir jos mama. Kiekvieną šeštadienį lankydavau jas Kauno klinikose. Ilgainiui pradėjau lankyti ir gretimų palatų vaikus. Organizuodavau stalo žaidimų „vakarėlius“, kartu piešdavome, valgydavome picas ir kitaip smagiai leisdavome laiką su tais, kurie tarp sunkaus chemoterapinio gydymo seansų jausdavosi stipriau. Mačiau didelę prasmę dovanoti savo laiką kitiems.

Manau, kad savanorystė prasideda tada, kai savo noru nusprendžiame rinktis meilę ir būti geresni šalia esantiems. Nebūtina toli eiti ar važiuoti, kad galėtum prasmingai dovanoti savo laiką, nes paprasto apkabinimo reikia kiekvienam.

„Mane nuo mažens mokė: jei kažko turi daugiau nei kitas – turi pasidalyti.“

Koks buvo pirmas tavo sugalvotas savanorystės projektas?

Pirmas projektas, jei tai galima taip pavadinti, buvo paramos rinkimas Augustei. Visada liksiu dėkinga kiekvienam, kuris mane išgirdo ir padėjo šiam nuostabiam mažam vaikui. Negalėjau įsivaizduoti, kad žmogaus gyvybė gali būti pamatuota kokia nors pinigų suma. Negaliu to suprasti ir dabar. Draugystė su Auguste ir jos mama atvedė į savanorystės kelią ir juo einu iki šiol. Šiandien mergaitė yra gyva ir lanko mokyklą.

Kaip į tavo savanorystę iš pradžių reagavo artimieji?

Tikriausiai mamai buvo neramu. Savanorystei skirdavau labai daug laiko, atėmusi jo iš mokslų, treniruočių, draugų. Vis dėlto tai darydama jaučiausi gerai.

Vaikystėje gyvenai Plungėje, vėliau persikėlei į Vilnių ir čia taip pat radai savanorystės būdų. Kaip jie tave pasiekė sostinėje?

Iš Plungės į ligoninę sostinėje vykdavau tik savaitgaliais, tačiau mintimis nuolat būdavau su sergančiais vaikais ir jų šeimomis. Kalbėdavomės telefonu, galvodavau, ką skanaus ar smagaus jiems atvežti, kaip paguosti tuos, kurie jaučiasi silpniau, kaip pasveikinti gimimo dienos proga. Negali negalvoti apie rūpimus žmones.

Buvau (ir esu) labai arti didelės kančios, net mirties, todėl dažnai kildavo abejonių dėl veiklos prasmingumo, klausdavau savęs, kodėl tokie maži vaikai taip stipriai kenčia. Ir nerasdavau atsakymo. Dėl to būdavo labai liūdna. Todėl mama, norėdama mane apsaugoti, ne kartą bandė atkalbėti nuo šios savanorystės. Džiaugiuosi, kad ilgainiui ji mane suprato ir leido pačiai rinktis, kam skirti savo laiką.

Baigusi dešimt klasių išvykau į Vilnių, kad savanoriauti būtų patogiau ir nereikėtų kas savaitę važiuoti tokių didelių atstumų. Tad savanorystės vietos nepakeičiau, tiesiog persikėliau arčiau vaikų, kad galėčiau dažniau juos aplankyti, sužinoti jų poreikius ir, užuot ilgas valandas leidusi autobuse, užsiimčiau prasmingesnėmis veiklomis.

Kur esi savanoriavusi?

Esu savanoriavusi neįgalių vaikų dienos centre „Avevitus“, Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, vaikų namuose, kuriuose užsimezgusios labai gražios draugystės tęsiasi iki šiol.

Savanoriškai įkūriau gerumo fondą „Ne apie mane“. Žmonės prie jo veiklos prisideda įvairia pagalba. Padedame onkologinės ligos diagnozę išgirdusioms šeimoms, teikiame pagalbą ir organizuojame įkvepiančius susitikimus pirmojo tipo cukriniu diabetu sergantiems vaikams, padedame patenkinti skurdžiai gyvenančių vaikų poreikius, išpildyti jų svajones.

Kokių žmonių dažniausiai sutinki savanoriaudama?

Savanoriaudama sutinku labai įvairių žmonių. Dažniausiai tai vaikai, kuriems reikia pagalbos, palaikymo ar įkvėpimo nepasiduoti. Dažnai jie šnabžda savo svajones, o aš galvoju, kaip padedant kitiems žmonėms jas išpildyti. Kartais tos svajonės pažadina vaikų tikėjimą, kad pasaulis saugus ir geras, o kartais jos būna paskutinės, bet ne mažiau svarbios.

Taip pat sutinku daugybę nuostabių žmonių, pasiruošusių padėti ir prisidėti darbu, laiku, pinigais, daiktais ar bet kuo, ko paprašau. Džiaugiuosi būdama šalia tokios didelės ne tik dėl savęs, bet ir dėl kito gyvenančių žmonių bendruomenės.

Kokią savanorystės prasmę įžvelgi?

Nesistengiu savanorystės atskirti nuo kitų mėgstamų veiklų. Laisvai renkuosi, kaip gyventi. Niekieno neverčiama lankau vaikus ligoninėse ar šaltuose namuose, o kitu metu dirbu karatė mokytoja, šis darbas mane augina. Kuo daugiau pasirinkimų paremti norais, tuo dažniau norisi šypsotis. O atlygis nebūtinai matuojamas pinigais. Darau tai, kas atrodo prasminga.

Kas tave įkvepia savanoriaujant?

Įkvepia žinojimas, kad idėjomis ir veiksmais galiu prisidėti prie laimingesnio pasaulio. Kartais manęs paklausia: „Ar nesunku savanoriauti ir būti šalia mirštančių žmonių?“ Žinoma, sunku, bet aš nesu gydytoja ir neateinu jų gydyti. Ateinu tam, kad jiems likusiomis dienomis žmonės jaustųsi kuo geriau – nusišypsotų, džiaugtųsi, kažko lauktų. Jie yra mano įkvėpimas, esu dėkinga galėdama tomis dienomis būti kartu.

Ar vaikai lengvai tave įsileidžia į savo pasaulį?

Vaikai į pagalbą ir mano atėjimą reaguoja natūraliai. Tėvams ir paaugliams ją priimti būna sunkiau – jie jaučia gėdą, bijo patyčių. Tada ieškau būdų jiems pasakyti tai, ką minėjau anksčiau: kai turi daugiau – dalijiesi su kitais. Normalu, kad vieni prisileidžia lengviau, o su kitais kurti santykį reikia ilgiau. Kasdien bendraujame ne su kiekvienu, tai normalu. Tikiu, kad vaikai, kurie jaučia dėmesį ir rūpinimąsi, kada nors ras būdų padėti kitiems. O jeigu ir neras – kiekvienas vaikas turi teisę užaugti ir džiaugtis gyvenimu.

Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduri savanoriaudama ar vykdydama įvairius projektus?

Didžiausias sunkumas yra noras pakeisti tai, kas ne mano galioje. Mokausi ir dirbu su tuo. Jaučiu, kad bėgant metams šis sunkumas vis lengvėja. Prieš kelerius metus surengei lėšų pritraukimo vaikams akciją ir nusiskutai plaukus.

Ką norėjai ja pasakyti?

Nusiskutau norėdama žmonėms parodyti, kad plaukai mūsų niekaip nepakeičia ir plikas galvas turime dengti ne perukais ar kepurėmis, o meile ir rūpinimusi.

Žmonės palaikė šią iniciatyvą, aukojo vaikų svajonėms ir brangiems vaistams. Surinkus netgi didesnę, nei reikėjo (daugiau nei 30 tūkst. eurų), sumą atsidėkodama nusiskutau ilgus, storus plaukus.

Ar savanoriavimas, įvairūs projektai netrukdė mokslams, asmeniniam gyvenimui?

Tik pati galiu nuspręsti, kam ir kiek laiko skirti. Žinoma, tuo metu, kai savanoriauju, negaliu mokytis, sportuoti ar užsiimti kita veikla, bet nemanau, kad tai yra svarbiau už savanorystę. Kodėl niekas neklausia, ar mokslai man netrukdo savanoriauti? Kasdien renkuosi veikti tai, kas atrodo svarbiau. Tada niekas niekam netrukdo.

Pati sergi cukriniu diabetu – nuolat turi atidžiai rūpintis sveikata. Ar tai, kad su šia liga gyveni nuo mažens, paskatino pasirinkti savanorystę sveikatos srityje?

Liga nebuvo savanorystės priežastis, bet jei ne cukrinis diabetas, dėl kurio gulėdama ligoninėje susipažinau su Auguste, nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. Manau, kad kokiais nors keliais vis tiek būčiau atėjusi, kur esu dabar, nes turbūt negalime pabėgti nuo to, kas skirta.

Kaip ši liga pakeitė tavo kasdienybę?

Gyvenant su diabetu, kiekviena diena kupina mažų pergalių. Žinau, kad tai niekada nesibaigs, kad negaliu to pakeisti. Tai – lyg šimtus kartų daryti tą patį, tačiau kaskart gauti skirtingą rezultatą. Nors atlieki viską, kad išvengtum blogų pasekmių, tačiau turi būti visada pasirengęs sunkiems atvejams. Nors insulinas neišgydo, tačiau liga manęs niekaip neapriboja, kol nusprendžiu kitaip.

Cukrinis diabetas kardinaliai keičia gyvenimą: tenka skaičiuoti vartojamą maistą, vaistus, daug strateguoti ir planuoti. Ligai kontroliuoti reikia daug dėmesio. Jau pamiršau, ką reiškia visą naktį išmiegoti nepabudus dėl diabeto. Kita vertus, susirgau būdama maža ir kitokio gyvenimo šiandien neįsivaizduoju.

Diabetas yra sunkiai pastebimas ir dažnai žmonės, ypač jauni, jį slepia. Šią ligą galima atpažinti iš gliukozės matuoklio, insulino švirkšto ar pompos laidelių, kyšančių iš po drabužių. Kai kurie tai slepia po keliais sluoksniais, kad išvengtų pašaipių žodžių ar gailesčio kupinų žvilgsnių. Aš to neslepiu. Esu dėkinga už visus prietaisus pilve ir rankose – jie gerokai palengvina ligos kontrolę.

Liga tau netrukdo sportuoti ir mokyti vaikus karatė. Kaip susidomėjai šia sporto rūšimi?

Augau mažame mieste, būrelių įvairovė jame nebuvo labai didelė. Kai mokiausi penktoje klasėje, iš Klaipėdos atvyko treneriai vesti karatė pamokų. Kaip šiandien atsimenu, vilkėjo baltus kimono ir ryšėjo juodus diržus. Kvietė mus ateiti ir pabandyti šį Rytų kovos meną. Man atrodė, kad karatė yra kažkas švento ir šiek tiek slapto, norėjosi prisiliesti prie tos paslapties.

Į pirmąją treniruotę mane atlydėjo tėtis. Deja, jis nespėjo pamatyti nei mano karatė varžybų, nei kvalifikacinio egzamino. 2020-ųjų vasarą, praėjus 10 metų nuo pirmosios treniruotės, apsigyniau juodąjį karatė diržą. Esu labai laiminga, kad tęsiu šią veiklą ir kad turėjau galimybę mokytis iš nuostabių, įkvepiančių žmonių. Vaikystėje neturėjau tokios aistros šiam sportui, tačiau jaučiau didelę meilę ir pagarbą savo pirmajai karatė mokytojai Astai. Džiaugiuosi visais, kurie moko mane kovos judesių ir padeda suvokti visa ko esmę.

Mokau vaikus per karatė suprasti pasaulį ir pažinti save. Šis darbas teikia daug džiaugsmo, jaučiuosi laiminga galėdama ieškoti būdų, kaip pasidalyti tuo, ką esu išmokusi ir ko vis dar mokausi. Mokydamasi ir mokydama kiokušin karatė supratau, kad bet ką darant nuostabiausias dalykas yra pats kelias, tik svarbu nuspręsti, kuria kryptimi eiti.

Neseniai žmonės rinko lėšas tavo kovai su cukriniu diabetu. Koks jausmas pačiai sulaukti pagalbos?

Esu sujaudinta, labai dėkinga ir jaučiuosi šiek tiek neverta tokio didelio gerumo. Draugės į mano situaciją pažvelgė ne mediciniškai, o labai jautriai ir žmogiškai. Šuo, užuodžiantis cukraus kiekio kraujyje pakitimus, tikrai nepakeis svarbios medicininės įrangos, skirtos diabetui kontroliuoti, nepagydys nuo šios ligos ir net nepapasakos man apie didžiulę jūrą, kurios negaliu pamatyti dėl silpnos regos, tačiau jis tikrai saugiai mane iki jos nuves. Jis bus ne tik pagalbininkas, bet ir, pirmiausia, draugas, su kuriuo gyventi bus šiek tiek drąsiau ir lengviau. Nekantrauju su juo susipažinti.

Prieš tai užsiminei apie fondą „Ne apie mane“. Kaip kilo mintis jį įkurti?

„Ne apie mane“ atsirado iš meilės vaikams, noro jais rūpintis. Manau, kad kiekvienas žmogus yra vertas jaustis reikalingas. Padedame sergantiems, skurstantiems, meilės ir maisto stokojantiems vaikams. Svarbiausia pagalba yra dėmesys ir buvimas kartu. Manau, kad iniciatyva „Ne apie mane“ yra šiek tiek susijusi su kiekvienu iš mūsų.

Kaip kiekvienas žmogus gali prisidėti prie fondo „Ne apie mane“ veiklos?

Pagalbos prašymai ir poreikiai yra labai skirtingi, nuolat kinta, todėl kviečiu apsilankyti interneto svetainėje www.neapiemane.lt arba fondo socialinių tinklų paskyrose ir rasti patogiausią būdą padėti ir prisidėti.

Ko palinkėtum jauniems žmonėms, kurie norėtų savanoriauti, bet turi abejonių ar baimių žengti pirmą žingsnį, negali pasirinkti srities?

Drąsos! Drąsos bandyti naujus dalykus, ieškoti ir nebijoti suklysti. Pati nuolat abejoju dėl savojo kelio, ieškau, noriu kažką keisti ir būti geresnė pasirinktose veiklos srityse. Tačiau labiausiai linkiu drąsos būti geru žmogumi. Ne visada pavyks tokiam būti ir tikrai ne visada tokie bus šalia esantys žmonės, bet stengtis yra labai gera. Dideliems dalykams kartais užtenka nedidelių pastangų.

Ko galima pasisemti iš Ievos istorijos?

Ievos istorija įkvepia nieko nelaukiant tapti dar geresniu žmogumi. Savo žiniomis ir gerumu ji dalijosi jau pradinėse klasėse, o telkti paramą ir leisti laiką su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais pradėjo būdama septintokė. Tai rodo, kad mums nereikia nei daug patirties, nei finansinių išteklių, kad galėtume praskaidrinti kažkieno gyvenimą.

Savo pavyzdžiu Ieva įrodo, kad padėdami kitiems geromis emocijomis apdovanojame ir save. Be to, tai puiki proga pažinti naujų žmonių, o visos pažintys mus praturtina. Tačiau reikėtų prisidėti prie tų veiklų, kurioms esi pasiruošęs ar pasiruošusi, kurios tau artimos ir kuriomis tiki, o ne prie tų, kurios domina tik todėl, kad tuo užsiima draugai ar bendraamžiai.

Dar daugiau žinių pasisemk šios knygos puslapiuose >>> „Pradėk dabar: finansinis gidas paaugliams“.