Ekspertai – apie kaupimą pensijai: kam apsimoka rinktis II, III pakopą ar savarankišką investavimą

Koks būdas kaupti pensijai šiandien yra geriausias – II, III pensijų kaupimo pakopa ar savarankiškas investavimas? Technologijos leidžia investuoti greitai ir paprastai, todėl vis daugiau žmonių svarsto, ar verta dalį pajamų nukreipti į pensijų fondus. Vieni ekspertai teigia, kad visi būdai yra tinkami, pabrėžia automatizuoto kaupimo ir valstybės paskatų naudą, kiti ragina daugiau atsakomybės už savo ateitį prisiimti patiems. Tad kam ir ką šiandien verta rinktis ir kodėl?

Nebūtina pasirinkti tik vieno

„Swedbank“ investicijų valdymo laikinojo vadovo Valdo Sejavičiaus teigimu, „visi būdai, kuriais nusprendžiama kaupti pensijai, yra geri, nes dėl demografinių pokyčių valstybės mokama pensija ateityje, tikėtina, mažės“: „Todėl kiekvieno mūsų asmeninis indėlis prie savo finansinės gerovės pensijoje – sveikintinas ir skatintinas.“ 

Pasak V. Sejavičiaus, pasirinkimas, kokius instrumentus pasitelkiant bus kaupiama pensijai – II, III pensijų pakopas, savarankišką investavimą – dažnai priklauso nuo žmogaus finansinių žinių, patirties ir laiko, kurį jis gali skirti: „Svarbu paminėti, kad kaupti pensijai galima pasitelkus visas šias priemones. Nebūtina pasirinkti tik vieno būdo.“

V. Sejavičiaus paprašėme išskirti II ir III pensijų kaupimo pakopos ir savarankiško investavimo pranašumus, kam ir kokiais atvejais parankiausia rinktis vieną ar kitą kaupimo pensijai būdą.

Kam tinkamiausia II pakopa

Banko investicijų valdymo laikinojo vadovo teigimu, II pensijų pakopa tinkamiausia jaunesniems arba vidutinio amžiaus dirbantiems žmonėms, kurie turi ilgą investavimo horizontą – bent 10–15 metų ar daugiau. Tokiu atveju, pasak jo, valstybės paskata ir sudėtinių palūkanų efektas gali reikšmingai padidinti sukauptą sumą. 

„II pensijų pakopos fondai veikia pagal gyvenimo ciklo principą. Kiekvienam kaupiančiajam fondo strategija (kokia dalis bus paskirta akcijoms, kokia – obligacijoms) yra parenkama pagal jo gimimo metus. Kuo mažiau laiko iki pensijos lieka, tuo didesnę dalį fondo sudaro mažesnės rizikos instrumentai, pavyzdžiui, obligacijos. Ir priešingai – kuo daugiau laiko iki pensijos, tuo didesnę dalį sudaro rizikingesnės ir dėl to ilguoju laikotarpiu pelningesnės akcijos. Taip užtikrinamas maksimalus fondo pelningumas ir uždirbtų pajamų stabilumas likus nedaug laiko iki pensijos.

Dar vienas svarbus II pensijų pakopos pranašumas – kaupimą joje skatina ir valstybė. Kiekvieną mėnesį iš valstybės biudžeto skiriama 34,5 euro įmoka, kuri yra investuojama su asmens įmokomis ir ilgainiui reikšmingai didina sukauptą sumą.

Kaupiant šioje pakopoje, taikomi nedideli ir valstybės reguliuojami mokesčiai: iki 0,5 proc. gyvenimo ciklo fonduose ir iki 0,2 proc. turto išsaugojimo pensijų fonduose.

Svarbu paminėti ir tai, kad išmokoms iš pensijų fondų nėra taikomas GPM, jei laikomasi nustatytų sąlygų. Taip pat – II pakopoje galima mokėti papildomas įmokas ir taip pasinaudoti GPM lengvata bei atgauti dalį įmokėtos sumos (iki 300 eurų per metus)“, – paaiškino V. Sejavičius. Pasak jo, II pensijų kaupimo pakopa ypač naudinga tiems, kurie:

• neturi investavimo patirties arba tam nenori skirti daug laiko (įmokos į fondą nuskaitomos automatiškai, visus su investavimo
• strategija susijusius sprendimus priima šios srities profesionalai);
• nėra linkę nuosekliai investuoti savarankiškai;
• nori automatizuoto sprendimo kaupti pensijai;
• vertina papildomą valstybės prisidėjimą;
• nenori mokėti valstybei mokesčių nuo gautos investicinės grąžos.

Pasak V. Sejavičiaus, kai kuriais atvejais II pakopa naudinga ir vyresniems žmonėms: „Pavyzdžiui, siekiant sukaupti iki 16,7 tūkst. eurų siekiančią sumą, kad sulaukus pensijos gautų vienkartinę išmoką.“ 

„Nekaupiantieji II pakopoje šį savo sprendimą dažnai grindžia tuo, kad kaupdami negali bet kada pasinaudoti visa sukaupta suma. Vis dėlto toks „apribojimas“ veikia ir kaip pranašumas – lėšos išlieka orientuotos į pensiją ir nėra panaudojamos impulsyviam vartojimui. Sukaupus didesnę sumą, anuitetas taip pat užtikrina išmokas iki gyvenimo pabaigos.

Taip pat kyla diskusijų ir dėl valstybės įgyvendinamų II pensijų pakopos pokyčių. Vis dėlto reformos atnešė ir nemažai teigiamų dalykų: sistema tapo dar lankstesnė, sumažinti mokesčiai, pagerintos kitos kaupimo sąlygos. Todėl, objektyviai vertinant, kaupimo sistemos tobulinimai neturėtų tapti priežastimi nutraukti kaupimą“, – teigė pašnekovas.

Kam tinkama III pakopa

Pasak V. Sejavičiaus, rekomenduojama, kad išėjus į pensiją žmogaus pajamos siektų apie 70 proc. buvusio atlyginimo: „I ir II pakopos šio lygio dažnai nepasiekia, todėl III pakopa tampa papildomu kaupimo instrumentu.“ 

Kalbėdamas apie III pensijų kaupimo pakopą, kuri yra papildomas savanoriškas kaupimas pensijai, V. Sejavičius paaiškino, kad kas mėnesį į III pensijų pakopos fondus galima įmokėti pasirinktą sumą, o prireikus galima lanksčiai koreguoti III pakopos pensijų kaupimą: „Keisti įmokų dydį arba visai jų nebemokėti ar bet kada pasiimti dalį arba visas sukauptas lėšas.“

Pašnekovo teigimu, III pakopa labiausiai tinka: 

• aukštesnes pajamas gaunantiems žmonėms; 
• tiems, kurie nori pasinaudoti GPM lengvata (iki 300 eurų per metus iki 2034 m., jei kaupimas pradėtas iki 2025 m.);
• darbuotojams, kuriems prie kaupimo pensijai prisideda darbdavys; 
• žmonėms, kurie jau kaupia II pakopoje ir nori papildomo kaupimo.

 „III pensijų pakopos efektyvumas ypač didelis, kai įmokas didina darbdavys arba visiškai išnaudojama mokestinė lengvata. Išlaikius nustatytą laikotarpį ir artėjant pensijai, išmokoms gali būti taikomos palankesnės mokestinės sąlygos, t. y. kaupiant bent penkerius metus ir iki pensijos likus penkeriems metams nereikia mokėti mokesčių nuo gautos grąžos“, – sakė V. Sejavičius.

Vis dėlto, pasak banko atstovo, yra atvejų, kai III pakopa gali būti mažiau patraukli:

• jei investavimo horizontas trumpas;
• dėl šiek tiek didesnių valdymo mokesčių nei II pakopoje arba investuojant savarankiškai;
• jei yra noro ir galimybių investuoti savarankiškai ir pačiam pasirinkti investavimo objektus, regionus. 

Paklaustas, kokie pagrindiniai III pakopos pranašumai, palyginti su investavimu per brokerį, V. Sejavičius teigė, kad pirmiausia tai – mokestinė nauda: „Galima susigrąžinti dalį GPM nuo įmokų (iki 20 proc., priklausomai nuo sąlygų), o tai iš karto padidina investicijų grąžą. 

Taip pat, laikantis nustatytų terminų, išmokant lėšas iš pensijų fondo taikomos palankesnės mokestinės sąlygos, nei savarankiškai investuojant – investicinė grąža neapmokestinama GPM.

Dar vienas pranašumas – profesionalus valdymas. Žmogui nereikia pačiam priimti investicinių sprendimų ar reaguoti į rinkų svyravimus.“ 

Investuojant per brokerį, pasak V. Sejavičiaus, didžiausi pranašumai yra mažesni kaštai, visiška kontrolė ir didesnis lankstumas, tačiau visa atsakomybė už rezultatus tenka pačiam investuotojui.

Daugiausia lankstumo, bet reikia žinių

Savarankiškas investavimas, kaip įvardijo V. Sejavičius, suteikia didžiausią lankstumą, tačiau reikalauja žinių, disciplinos ir emocinio atsparumo: 

„Praktika rodo, kad daugelis žmonių investuoja nenuosekliai, reaguoja į rinkų svyravimus ar priima emocinius sprendimus ir taip mažina galimą uždirbti ilgalaikę grąžą. Taip pat, investuojant savarankiškai, svarbu nepamiršti, kad gauta investicinė grąža yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu.“ 

Pasiteiravus, kada žmogui nebūtina rinktis nei II, nei III pakopos ir geriau investuoti savarankiškai, V. Sejavičius teigė, kad tai nėra „arba–arba“ pasirinkimas, pasak jo, dažnai racionaliausia yra derinti kelis kaupimo būdus. 

„Savarankiškas investavimas labiau tinka žmogui, kuris: 

• turi aukštą finansinį raštingumą; 
• supranta rizikas ir geba investuoti nuosekliai; 
• išlaiko discipliną ilgalaikėje perspektyvoje; 
• nori visiškos kontrolės ir maksimalaus lankstumo; 
• neteikia didelės reikšmės mokestinėms lengvatoms; 
• turi nereguliarias pajamas ir negali kaupti periodiškai; 
• siekia didesnio likvidumo“, – vardijo pašnekovas.

O apibendrindamas sakė, kad teisingas sprendimas yra apskritai kaupti pensijai, kokiu būdu – kiekvienam įsivertinti asmeniškai. Pasak jo, svarbiausia nepamiršti, kad, jei savarankiškai priimti sprendimą sunku, visada galima kreiptis pagalbos į šios srities profesionalus – užsiregistruojant į konsultaciją savo banke ar pensijų kaupimo bendrovėje.

Daugiau atsakomybės prisiimti patiems

Verslininkas, investuotojas, „Nextury Ventures“ vadovas Ilja Laursas, paklaustas, ar šiandien žmogui reikia pensijų fondų, kai investuoti galima savarankiškai telefonu kone per kelias minutes, kaupimą pensijai vienoje ar kitoje pakopoje įvardijo kaip minimalią apsaugą žmogui nuo jo paties: 

„Kad ir kaip man patiktų koncepcija, jog žmogus yra tik pats už save atsakingas, taip pat ir kalbant apie senatvę, kol kas dabartiniame pasaulyje, deja, žmogus už save neatsako, o valstybė iš esmės apsiima tokio prievartinio „manęs nuo manęs saugojimo“ funkciją. 

Iš čia seka platus spektras tokių socialinių apribojimų, kurie man, kaip liberalui, nelabai patinka, bet žiūrinti kaip piliečiui, matyt, be to neapsieisime, nes 100 proc. visuomenės negali savimi pasirūpinti. Tai čia apribojimai liečia viską: nuo apribojimo lošti, nors čia turėtų būti brandaus žmogaus apsisprendimas, iki daug kitų dalykų. Deja, gyvename pasaulyje, kur nei žmogus yra galintis, norintis, pajėgus už save atsakyti, taip pat ir finansiškai, nei valstybė leidžia žmogui tai daryti.

Čia atsiranda socialinė prievolė kažkokiu minimumu pasirūpinti, atsiranda ta privalomoji pensija, kuri yra tam tikra garantija. Valstybė sako: „Kad ir ką tu darytum – taupysi, netaupysi, atsakingai žiūrėsi ar ne, mes vis tiek kažkokį minimumą tau sukaupsime, nes jaučiame, kad tai yra socialiai atsakinga.“ 

Palietęs istorinį aspektą, I. Laursas sakė, kad „nė viena valstybė, ypač buvusi Sovietų Sąjunga, niekad nesusitvarkydavo su protingu, pelningu pensijų fondų valdymu“, o kalbėdamas apie Lietuvą ir tai, kas vyko su pensijomis nuo sovietmečio iki dabar, teigė, kad „iš esmės banaliai, aklai įdėtas indėlis į bet kokį indeksą uždirbo gerokai daugiau“. 

„Vedu į tai, ir mėgstu tokį palyginimą pateikti, kad klausimas, kai yra pasirinkimas – rinktis privačią kliniką ar privačią mokyklą, paprastai nekyla. Privati klinika ar privati mokykla yra kokybė, našumas, geresni rezultatai ir taip toliau. Labai panašiai yra ir su pinigų valdymu. Tam tikra prasme pensijinė sistema yra viešoji poliklinika, kur ateisi, tavim minimaliai pasirūpins, gal numirti neleis, bet kažkokios kokybės tikrai tikėtis neįmanoma. 

Todėl, mano nuomone, netgi įvertinus, kad vidutinis žmogus neturi ypatingų finansinių žinių, iš individo požiūrio taško – gerokai naudingiau padaryti paslaugą sau ir investuoti bent jau vieną savaitę į finansinio raštingumo žinias, tikrai yra kursų, medžiagos internete, „ChatGPT“. Aš asmeniškai neužskaitau pasiteisinimo, kad nemoku, nežinau, nėra kur. Nes šiuolaikinis žmogus nekvestionuoja, kad nemoka automobilio vairuoti. Imi trijų mėnesių kursus, gauni vairuotojo pažymėjimą. Tad, jei vairavimui tris mėnesius kažkaip galime skirti ir gauti vairuotojo pažymėjimą, savaitė finansinio raštingumo žinioms tikrai nėra daug. Tiesiog tai yra labiau inercijos, nieko nedarymo rezultatas.

Taigi prie ko vedu, kad vieną savaitę žmogus, investavęs į finansinį raštingumą, minimaliai pasiskaitęs, kas yra instrumentai, kas yra portfelis, gerokai geriau valdys savo pinigus, negu kol kas istoriškai tai rodė valstybė, tvarkydamasi su sutaupytais pinigais. Dėl to mano požiūriu – jeigu yra pasirinkimas, iš viešos poliklinikos reikia išsiimti visą savo sveikatos istoriją ir ieškoti kitų, juolab kad savarankiškų, privačių ir instrumentų, ir institucijų yra sočiai.“

Finansinis raštingumas – labai silpnas

I. Laurso teigimu, lietuvių finansinis raštingumas ir investavimo kultūra yra labai silpni. Pernai atliktame tyrime Lietuva iš 42 Europos šalių užėmė paskutinę vietą pagal finansinį raštingumą: 

„Tyrimai, nukreipti būtent į žinias, į mokėjimą investuoti, deja, rodo labai liūdną situaciją. Jeigu pažiūrėtume pasaulio kontekste, kiek žmonių investuoja, investicijomis laikant viską, kas nėra nekilnojamasis turtas, indėlis banke ir pan., o žiūrint į tokius rinkos instrumentus kaip akcijos, obligacijos, ETF arba paskolinius instrumentus, investuojančiųjų skaičius Amerikoje siekia apie 60 proc., geriausiose Europos šalyse (kaip Švedija) arba kitose geriausiose pasaulio šalyse (kaip Australija) – apie 30 proc., Europos vidurkis yra apie 14 proc., Lenkijos – apie 5 proc., o Lietuva nesiekia 2 proc.“

Anot I. Laurso, ši problema svarbi ne tik kiekvienam žmogui, bet ir visai valstybei, nes šiuolaikiniame pasaulyje vis didesnę reikšmę turi ne grąža iš darbo, o grąža iš kapitalo. O kapitalas yra investicijos į akcijas, obligacijas, tauriuosius metalus ir kitą turtą. 

Pašnekovo teigimu, ateityje, augant dirbtinio intelekto ir robotizacijos įtakai, ši tendencija tik stiprės: „Ekonominė grąža ir visų pirma pridėtinė vertė nusėda būtent dirbtinio intelekto sukurtuose produktuose, ekonomiškai kalbant, tai yra grąža iš kapitalo. Tai nėra grąža iš darbo. Buitiniais žodžiais, šalys, kurioms priklauso tie robotai, kieno labui atiduodamas jų sukurtas gėris, gyvens labai gerai. Šalys, kurios vis dar bando uždirbti duoną, kitais žodžiais, stengiasi gyventi iš profesijos, iš amato, iš esmės važiuoja į nulį. Čia truputėlį sutirštinu, bet trajektorijos yra labai aiškios.“ 

Jis taip pat akcentavo skirtumą tarp Europos ir JAV: „Prieš 40 metų BVP vienam žmogui Europoje ir Amerikoje buvo praktiškai identiškas. 2026 m. amerikietis dvigubai lenkia europietį. Tai iš dalies yra dėl darbo našumo, bet didžiąja dalimi tai yra būtent dėl to, ką ir paminėjau, – ypač stipri kultūra investuoti, gyventi iš kapitalo, ko Europoje labai trūksta. Ir tos pasekmės bus dar ryškesnės po penkerių ar 10 metų.“ 

Duok lietuviui laisvą pinigą – jis greičiau televizorių nusipirks, negu investuos.

Kalbėdamas apie Lietuvą, I. Laursas pabrėžė, kad šalis neturi tokių gamtinių išteklių kaip, pavyzdžiui, Norvegija, todėl vienintelis kelias į didesnę gerovę yra pačių žmonių investavimas. Tačiau, jo vertinimu, lietuviai vis dar linkę pinigus vartoti, o ne investuoti: „Duok lietuviui laisvą pinigą – jis greičiau televizorių nusipirks, negu investuos.“

Būtina gebėti valdyti investicinį portfelį

I. Laursas teigė, kad didžiausia lietuvių klaida investuojant savarankiškai yra bazinių finansinių žinių trūkumas. Pasak jo, žmonės dažnai „nežino, ko nežino“: nesupranta turto klasių, investavimo instrumentų, rizikos ar grąžos principų. Jis tai lygino su vairavimu neturint teisių: „Beprasmiška kalbėti apie kryptis, ženklus, sankryžas, jeigu žmogus net neturi teisių.“ 

Pašnekovo įsitikinimu, žmonės pirmiausia turėtų mokytis valdyti savo investicinį portfelį ir suprasti, kaip paskirstyti turtą tarp skirtingų investicijų. Pasak jo, Vakarų šalyse žmonės nuo jaunystės investuoja reikšmingą dalį pajamų, todėl po keliolikos metų gali iš kapitalo uždirbti tiek pat ar daugiau nei iš darbo. 

Jis priminė, kaip pats įvardijo, auksinę Rokfelerio taisyklę, pagal kurią net finansuose ne itin nusimanantis žmogus savo turtą turėtų padalyti į tris dalis: nekilnojamąjį turtą, valstybės paskolas ir rinkos akcijas: „Jeigu to nedarai, labai stipriai atsilieki nuo tų, kurie daro.“ 

I. Laursas taip pat atkreipė dėmesį, kad lietuviai pernelyg daug investuoja į nekilnojamąjį turtą, o tai lemia didelį nuostolį nacionaliniu ir individualiu mastu: „Investuotojų pasaulyje juokaujama, kad lietuvis, kuris nemoka investuoti, perka tik nekilnojamąjį turtą, o tas, kuris moka – perka fondus, kurie jau investuoja į nekilnojamąjį turtą.“ 

Taigi, pašnekovo teigimu, norint sėkmingai investuoti savarankiškai, būtinos bazinės žinios, diversifikacija ir gebėjimas valdyti savo portfelį.