Kaip neatsidurti kreivų veidrodžių karalystėje?

Metų pradžia yra tas metas, kai užsibrėžiame naujus tikslus ir tam pasitelkiame refleksiją. Bandant paaiškinti, kas yra refleksija ir kam ji reikalinga, patogu pasitelkti veidrodžio vaizdinį. Kai kas rytą ruošiamės eiti iš namų, galime numanyti, kaip atrodome, bet savo įsivaizdavimą daugelis pasitikriname veidrodyje. Į veidrodį taip pat žvilgčiojame vairuodami – norėdami įvertinti savo padėtį kelyje prieš pradėdami manevrą. Veidrodinės sienos šokių mokyklose, skirtos šokėjams stebėti savo veiksmus ir įsijausti į vaidmenį. Šių pavyzdžių užtenka iliustruoti, ką turime mintyje kalbėdami apie refleksiją. Kiekvienam vadovui svarbu reflektuoti save, savo vaidmenį ir pačią organizaciją tam, kad geriau suvoktų save, savo vaidmenį ir aplinką, kurioje veikia ir manevruoja jis ir jo įmonė.

Pastaruoju metu nuolat kalbame apie tai, jog šių laikų vadovai susiduria su itin daug pokyčių, dideliu neapibrėžtumu ir greičiu. Tenka spręsti daug uždavinių, kurie iš esmės yra sprendžiami pirmą kartą. Skaitmenizacija pakeitė ir tebekeičia daugybę verslo modelių, tai vyksta čia ir dabar ir nėra patirties, į kurią būtų galima atsiremti. Kalbėdami apie neapibrėžtumą ir greitį dauguma vadovų akcentuoja, kaip svarbu išlaikyti vidinę pusiausvyrą, ugdyti gebėjimą greitai priimti sprendimus ir kūrybiškai spręsti problemas. Tačiau mano įsitikinimu, vienas pagrindinių įgūdžių, kuriuos turi puoselėti šiuolaikinis vadovas, yra gebėjimas reflektuoti. Todėl tikiuosi ir tikiu, kad mes vis daugiau ir daugiau pradėsime kalbėti apie reflektyviąją lyderystę. Reflektavimo procesas sujungia kognityvinius, emocinius procesus, žinias, siekius ir vertybes bei įsitikinimus. Tik suprasdami, kaip tai dera mumyse, kodėl reaguojame vienu ar kitu būdu, kodėl vienokį ar kitokį veiksmą renkamės, kodėl taip jaučiamės, galime auginti save ir savo lyderystę.

Vis dar dažnai tenka susidurti su nuostata, kad refleksija yra kažkas itin psichologizuoto, tolygu sėdėjimui, pasyviam mąstymui ar meditacijai. Bet yra ne visai taip. Reflektyvus veiksmas skiriasi nuo „rutininio“, kuris kyla dėl impulsų, įpročių, tradicijų ar kito žmogaus autoriteto. Kalbant apie refleksijos tipus, galima išskirti dvi – refleksiją apie įvykį, veiksmą, kai reflektuojame apie praeities situaciją, ir refleksiją veiksmo metu, kuomet greitai pažvelgę į savo vidų ir įvertinę situaciją galime koreguoti savo veiksmus ir priimti tinkamiausius situacijai sprendimus. Mano manymu, tai ir yra svarbiausia veikiant didelio neapibrėžtumo aplinkoje.

Tačiau galvojant apie organizacijos vystymą, vadovui neužtenka reflektuoti tik apie save. Kitas etapas – refleksija apie vaidmenį. Šiuolaikinėse organizacijose vadovo vaidmuo taip pat yra dinamiškas, kintantis, o kartais ir sunkiai apibrėžiamas. Norint sėkmingai atlikti vaidmenį vėlgi padeda „veidrodis“ – suvokimas, koks aš esu, ko noriu, kokie mano ketinimai, kas man yra priimtina pagal mano įsitikinimus ir vertybes ir ką aš noriu nuveikti. Šioje vietoje verta žvilgtelėti ir į „veidrodžius šokių salėje“, tai yra, į aplinką, kurioje atliekame vaidmenį. Kaip mus mato ir suvokia kiti? Ar savo veiksmus atlikdami vaidmenį matome taip, kaip norėtumėme matyti? Analizuodami veiksmus galime įvertinti, ar atlikdami vaidmenį iš tikrųjų laikomės principų, kurie mums svarbūs. Labai supaprastintai galima teigti, jog reflektuodamas vaidmenį vadovas turėtų apsvarstyti, kokiais principais jis vadovaujasi, kaip priima sprendimus, ar pasirenkant vienokius ar kitokius veiksmus jo elgesys atitinka įsivardintus vadovavimo principus, bei kaip jo elgesys yra suvokiamas.

Tačiau ir tuo vadovo reflektavimo užduotis nesibaigia. Kitas refleksijos objektas – organizacija ar jos dalis. Kas joje vyksta, kokius procesus galima pastebėti, kokios jų priežastys, kokia organizacijos padalinių tarpusavio sąveika, kokie ryšiai tarp jų formuojasi? Kokius vaidmenis atlieka skirtingos organizacijos dalys? Kokia yra vyraujanti organizacijos kultūra ir kaip ji pasireiškia? Būtų galima vardinti ir vardinti, nes klausimų, kuriuos sau galėtų ir turėtų išsikelti vadovai, yra išties galybė. Bet viena turbūt aišku – reikia gebėti pastebėti ir analizuojant sujungti skirtingus faktus, idėjas ir panašiai.

Man yra įstrigusi kažkada perskaityta metafora, kad organizaciją galima įsivaizduoti kaip ratu sustatytus veidrodžius. Pavyzdžiui, miesto aikštėje. Kiekvienas veidrodis atspindės realybę šiek tiek kitu kampu – vaizdas juose skirsis, bet kiekvienas jų atspindės tikrovę. Perkėlę šį vaizdinį į užduotį reflektuoti organizaciją, vadovai turėtų suprasti, kaip svarbu analizuoti ir suvokti (ar bent išsikelti hipotezes), ką šie skirtingi tikrovės vaizdai sako apie organizaciją kaip visumą. Kas joje vyksta? Ką kiekvienas veidrodis atskleidžia apie visą organizaciją ir kokia yra organizacija, kad kiekviename veidrodyje ji atspindima būtent tokiu būdu?

Gebėjimas apeiti visus šiuos veidrodžius ratu, pamatyti skirtingus atspindžius juose dar nereiškia, kad jūs, kaip vadovas, esate kreivų veidrodžių karalystėje. Kreivų veidrodžių efektas atsiras tada, kai atspindys juose neatitiks tikrovės arba kai bus vengiama apskritai į juos žiūrėti – kai nereflektuojama, neįsiklausoma ir nebandoma savęs pažinti. Kai realybę vertiname remdamiesi tik savo pačių matymu arba, atvirkščiai, pasikliaudami tik kitų nuomone. Nepažindami savęs ir aplinkos, kurioje veikiame, turime daug aklųjų dėmių ir pradedame į pasaulį, save, savo vaidmenį ir savo organizaciją žvelgti iš kreivų veidrodžių karalystės.