Kodėl Lietuvoje šiuo metu būsto paskolų palūkanos didžiausios euro zonoje

Šiuo metu lietuviai ir latviai už turimas būsto paskolas moka didesnes palūkanų normas nei gyventojai kitose euro zonos šalyse. Tačiau už šios nepatrauklios ir daug kam klausimų keliančios statistikos slypi ir daug įdomesni bei svarbesni faktai.
 
Europos Centrinio Banko (ECB) duomenimis, praėjusių metų pabaigoje vidutinės visų išduotų būsto paskolų palūkanos Lietuvoje pakilo iki 3,5 proc., kai tuo metu Ispanijoje jos siekė 2,7 proc., euro zonos vidurkis buvo 1,8 proc., o  Vokietijoje – vos 1,7 proc. Pabrėžtina, kad čia kalba eina ne tik apie naujai išduodamas, bet visas iki šiol šiose šalyse išduotas būsto paskolas.
 

 
Tokie dideli palūkanų normų skirtumai susidarė dėl to, kad skirtingose šalyse gyventojai priima skirtingus sprendimus – fiksuoti ar nefiksuoti būsto paskolų palūkanas. Beveik visos Lietuvoje išduotų būsto paskolų palūkanos yra kintamos, tai yra, susietos su tarpbankinėmis palūkanų normomis Euribor.
 
Dėl šios priežasties tais laikotarpiais, kai ECB kelia bazines palūkanų normas, gyventojai, turintys paskolas su kintamomis palūkanomis, didėjančią pinigų kainą pajaučia iš karto, o bent keliems metams fiksavusių palūkanas šis pokytis kurį laiką nejaučiamas. Ir priešingai – kai rinkos palūkanų normos krenta, visą naudą akimirksniu pasiima už kintamas palūkanas pasiskolinę gyventojai, o turintys fiksuotas palūkanas paskolų pigimo nejaučia.
 
Todėl lyginant būsto paskolų kainą tiksliau yra analizuoti ne momentinį vaizdą, o bent ilgesnio laikotarpio vidutines gyventojų mokamas palūkanas. Ir čia paaiškėja daugeliui greičiausiai netikėtas faktas – ECB duomenys rodo, kad Lietuvos būsto paskolų turėtojai per paskutiniuosius 10 metų mokėjo vienas mažiausių palūkanų normų euro zonoje.
 
Per šį laikotarpį vidutinės būsto paskolų palūkanos Vokietijoje siekė 2,78 proc., Prancūzijoje 2,43 proc., euro zonos vidurkis – 2,42 proc., o Lietuvoje ir Estijoje – tik 1,9 proc. Kitaip sakant, pasirinkę nefiksuoti būsto paskolų palūkanų lietuviai pasiėmė visą žemų palūkanų dešimtmečio naudą, kuria negalėjo pilnai mėgautis, pavyzdžiui, palūkanų normas fiksavę vokiečiai ar prancūzai.
 

Vis dėlto tai nereiškia, kad pasirinkimas nefiksuoti būsto palūkanų visada yra optimalus. Į palūkanų normų fiksavimą reikia žiūrėti kaip į apsidraudimą nuo netikėtumų – tai ypač aktualu tiems gyventojams, kuriems palūkanų normų padidėjimas gali išbalansuoti šeimos finansus.
 
Ar lietuvių pasirinkimas nefiksuoti palūkanų yra išskirtinis? Tikrai ne. Labai panaši situacija yra ir kitose Baltijos šalyse, bei, pavyzdžiui, Norvegijoje, Australijoje ar Lenkijoje. Daugiau nei du trečdaliai Švedijoje išduodamų būsto paskolų taip pat susietos su kintamomis palūkanomis.
 
Tuo metu kitose šalyse populiaresnis palūkanų normų fiksavimas, kuris apima bent dalį būsto paskolos trukmės laikotarpio. Tarp šių šalių yra JAV, JK, Olandija, Prancūzija, kur beveik visų būsto paskolų palūkanos fiksuojamos bent keleriems metams. Čia gyventojai renkasi išlaidų būsto paskolos aptarnavimui stabilumą, net jei tai reiškia, kad kartais reikės mokėti didesnes nei tuometinės rinkos palūkanų normas.
 
Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai suteikia galimybę apibrėžtam laikotarpiui užfiksuoti palūkanų normas. Ir nors pernai pradėjus kilti Euribor atsirado daugiau klientų, besidominčių tokia galimybe, beveik nebuvo norinčių ja pasinaudoti. Kodėl?
 
Dažnai gyventojai galvoja, kad palūkanų normų fiksavimas reiškia, jog bet kuriuo momentu galima pasirinkti tuo metu galiojančio Euribor „užšaldymą“. Tačiau tokios finansų alchemijos nebūna – palūkanų fiksavimas įmanomas ne tuometiniame palūkanų normų lygyje, o ten, kur rinkos prognozuoja jų vidutinį lygį pasirinktame ateities periode. Ir jį parodo išvestiniai finansų instrumentai – palūkanų normų apsikeitimo sandoriai (angl. interest rate swap).
 
Pavyzdžiui, šiuo metu rinkose susiformavęs lūkestis, kad palūkanų normos vasarą pasieks piką, o kitais metais jos jau pradės mažėti. Todėl kintamą palūkanų normų dalį 5 metų laikotarpiui galima fiksuoti ties maždaug 3 proc. lygiu – arti to, kokia šiuo metu yra 6 mėn. Euribor norma.
 
Tačiau čia išryškėja dilema, dėl kurios daugelyje šalių palūkanų fiksavimo alternatyva gyventojams neatrodo patraukli. Jei kitais metais ECB sumažins palūkanų normas vienu procentiniu punktu, ir tai yra labai tikėtinas scenarijus − palūkanų normas fiksavęs gyventojas mokės didesnes palūkanas nei rinkos, ir tikriausiai nebus laimingas.
 
Esant tokioms aplinkybėms, būtume panašioje situacijoje, kokioje dabar esame elektros rinkoje – dalis gyventojų fiksavo elektros kainą gerokai aukštesniame lygyje nei dabartinė rinkos kaina, jaučiasi apgauti ir tikisi kompensacijų iš valstybės biudžeto. Labai tikėtina, kad didelei daliai gyventojų fiksavus palūkanų normas nepatraukliame lygyje, galėtume atsidurti panašioje situacijoje.
 
Jei perskaitėte iki šios vietos, sužinojote, kad palūkanų normų fiksavimas turi ir privalumų, ir trūkumų, o ECB duomenys rodo, kad lietuviai, nepasirinkę fiksuotų palūkanų normų, pastarąjį dešimtmetį mokėjo vienas mažiausių būsto paskolų palūkanų visoje euro zonoje.
 
Taip pat sveikinu sužinojus, ką profesorius Aaron Levensetin turėjo omenyje sakydamas, kad statistika dažnai yra kaip bikinis: tai, ką ji parodo – sudomina ir intriguoja, bet tai ką ji paslepia yra esmė.