Vadovavimas pandemijos metu: kaip kovoti su emociniu nuovargiu?

Šalyje kilus antrajai koronaviruso bangai ir nemažai daliai verslo įmonių vėl pradėjus dirbti nuotoliniu būdu, daugelį aplankė savotiškas dejavu jausmas. Kokias technines priemones tam naudoti, išmokome dar pavasarį, tačiau daugelis tokiu būdu dirbusiųjų, o ypač vadovų, vėl atsiduria žinomų iššūkių kovos lauke. Kaip efektyviai organizuoti darbą, kaip palaikyti komandos bendrystę ir kaip emociškai neperdegti? 

Kai 7:55 val. ryto praveriu dukters kambario duris ir klausiu, kada jai šiandien prasideda pamokos, ji dar vargiai pramerkusi vieną akį žiovaudama atsako, jog už penkių minučių. 

Pasidomėjus, ar nebus nepatogu taip su pižama dalyvauti pamokoje, atsako, kad kameros nejungs. Pagalvoju, kad sunki turėtų būti pamoka mokytojui su 30 dalyvių, kurie yra nematomi, nežinia, ką veikia, ar apskritai tave girdi ir tavęs klauso. Mintyse palinkiu mokytojui sėkmės. 

Iššūkis – mažiau socialinio kontakto 

Juokas juokais, tačiau nemažai vadovaujantį darbą dirbančių žmonių, perėję į nuotolinio darbo režimą, ilgainiui patiria didelį emocinį nuovargį. Tikėtina, jog jiems dėl pasikeitusios darbo specifikos ne tik padidėjo darbo krūvis, tačiau ir reikia įdėti daug daugiau energijos ir pastangų bandant suprasti, kaip jaučiasi žmonės, kas anksčiau galbūt gaudavosi natūraliai ir nesąmoningai.

Ne paslaptis, kad dirbant per nuotolį, žmonių savijautos perpratimas sudėtingesnis − susirinkimuose dažnas įpranta dalyvauti neįsijungęs vaizdo kameros. Gal atsikėlė prieš jam prasidedant, gal nepasipuošė, o gali būti ir taip, kad šiandien dalyvauja jau penktame susitikime ir pačiam jau bloga nuolat žiūrėti į savo atvaizdą.

Net jeigu ir nėra galimybės dirbti nuotoliniu būdu, socialiniai kontaktai sumažėjo – vis tiek ribojame gyvų susitikimų kiekį, mažiau susitinkame su kolegomis iš kitų verslo sričių. Atrodo, kad nebeliko įrankių įsitraukimui palaikyti – aplinka, kuri galėjo įtraukti, dingo arba sumažėjo. 

Vadovas turi „kažko imtis“ 

Tokioje situacijoje vadovas, kaip iš jo ir tikimasi, imasi lyderio vaidmens, bandydamas užtikrinti, kad jo darbuotojai būtų vis dar įsitraukę ir norėtų dirbti. Vidinės „Swedbank“ darbuotojų apklausos rodo, jog pandemijos metu darbuotojai su savo komandos nariais pradėjo bendrauti mažiau, dar labiau sumažėjo bendravimas su kolegomis iš kitų komandų, tačiau su savo vadovu − bendravimas išaugo.   

Kaip rodo praktika, dažnai atrodo, kad įtraukti darbuotojus įmanoma tik per bendrą žmonių susibūrimą nuotoliniu būdu − kavos gėrimus, žaidimus, diskusijas. Neretam darbuotojui to gal taip pat per daug ir jis natūraliai protestuoja: jei neprivaloma, nesijungia iš viso, „multitaskina“ išsijungęs kamerą, arba galiausiai pasako, kad tokios iniciatyvos nelabai jį įtraukia. 

Tad ką daryti vadovui, jog tas įsitraukimas neblėstų, išliktų komandos bendrystė ir komanda nepradėtų byrėti? 

Sukurkite erdvę patirtims pasidalinti 

Pirmiausia, vadovui verta pasirūpinti savimi ir savo emocine gerove, prireikus ieškoti palaikymo.
„Swedbank“ dar prieš paskelbiant karantiną planavome pradėti burti vadovų grupes, skirtas įvairioms sudėtingoms vadybinėms situacijoms aptarti ir siekiant gauti palaikymo, įžvalgų vieni iš kitų. 

Su nedideliu nerimu laukėme, kaip tai veiks nuotolinėje aplinkoje, tačiau rezultatas buvo puikus. Tai tapo erdve, kurioje vadovai galėjo dalintis savo klausimais, patirtimis, pasisemti iš kolegų idėjų, nes skirtingi žmonės atsinešė įvairių patirčių iš skirtingų sričių. 

Vadovas irgi pažeidžiamas 

Antra, nuoširdžiai patariu nustoti daryti susirinkimus ar performansus darbuotojams prablaškyti ir  palinksminti. Geriausia, ką galime daryti, tai nuolat permąstyti, ar tai, ką pradėjome karantino pradžioje ir kas gerai veikė tada, vis dar tebeveikia. Žmonės to dažnai nepasakys, kartais tiesiog iš mandagumo, nes tai buvo vadovo sugalvota idėja. 

Nebijokite parodyti savo pažeidžiamumo – nepavyko, tai nepavyko, pasaulis dėl to nesugriuvo. Neseniai „Harvard Business Review“ paskelbtame autorių Kelly Greenwood ir Natasha Krol straipsnyje teigiama, kad vadovai, būdami galios pozicijoje ir parodantys savo pažeidžiamumą, sudaro sąlygas žmonėms taip pat pasisakyti, kaip jie jaučiasi, išsakyti savo sunkumus. Tokiu būdu galima sulaukti ir taip vadovų norimo grįžtamojo ryšio, ir gauti sau paramos − nekaltinant, nepykstant, o pasakant, kaip aš jaučiuosi iš tiesų. 

Visų poreikiai vienodai svarbūs 

Galiausiai, norint išsaugoti savo emocinį stabilumą ir neperdegti, būtina nepamiršti ir savo poreikių. Negaliu nepasidalinti patarimu, kurį mūsų organizacijoje susitikimų su vadovais metu išgirdau iš vienos vadovės: būtina gerbti žmonių norus ir poreikius, bet taip pat ir savo. 

Pavyzdys buvo susijęs su taip visiems aktualiu nenoru įsijungti vaizdo kamerą pokalbių metu. Jos nuomone, tiesiog reikia kurti bendrus susitarimus, kai aš galiu suprasti tavo norą šiandien neįsijungti kameros per mūsų pokalbį, bet kitą kartą aš prašysiu, kad dėl manęs tai padarytum. 

Pandemija dar nesibaigė ir mūsų turbūt laukia daug patirčių, kurių net neįsivaizduojame. Todėl kaip niekada svarbu yra pasirūpinti savo emocine sveikata, randant sau palaikymo, atskleidžiant savo poreikius ir jų nepaminant. Tokiam vadovui pasirūpinti savo komanda bus daug lengviau.