Romantinis sukčiavimas: kodėl nepažįstamajam atiduodame pinigus ir kaip apsisaugoti – pokalbis su policijos psichologu

Romantinis sukčiavimas: kodėl nepažįstamajam atiduodame pinigus ir kaip apsisaugoti – pokalbis su policijos psichologu

2021-03-23

Apie tai, kad susipažinę internetinėje erdvėje vadinamieji romantiniai sukčiai iš savo aukų išvilioja didelius pinigus, esame girdėję ne kartą. Nepaisant to, kaip rodo „Swedbank“ duomenys, tokių sukčiavimo atvejų pernai padaugėjo. Kaip sukčiai sužavi savo aukas, kokiomis silpnybėmis pasinaudoja ir kaip įgyti atsparumą, pasakoja Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologas Arūnas Norkus.

Arūnas norkus


– Kokius psichologinius triukus/taktikas naudoja tokie sukčiai, kad jiems pavyksta ne tik įtikinti žmogų, jog įsižiebė meilė, bet dar ir pervesti pinigų, nors auka savo „mylimojo“ gyvai akyse nėra mačiusi?

– Egzistuoja keletas universalių poveikio kitam būdų, kuriuos galima pastebėti sukčių elgesyje. Pirmiausia, jie naudoja „įpareigojimo“ principą, sukeliantį tam tikrą pasąmoninį skolos, įsipareigojimo, dėkingumo, siekio atsilyginti jausmą. Aukai sakomi komplimentai, kalbama jai artimomis temomis ir pastaroji gali pradėti manyti, kad rado artimą sielai draugą. Iš tiesų tokią informaciją labai lengva rasti internete, peržiūrėjus aukos paskyras ir bendravimą jose. Ją naudojant bendravime, žmogus jaučiasi svarbus, reikšmingas, išskirtinis, gavęs dėmesio ir pripažinimą –tenkinami prigimtiniai psichologiniai poreikiai. Žmogus jaučiasi patenkintas, netgi laimingas ir nori atsilyginti tuo pačiu. 

Kai jaučiama, kad „kabliukas prarytas“, galima pradėti veikti: prašyti pagalbos, paskolos, dovanų. Paprastai pradedama nuo mažesnių prašymų, o juos išpildžius, prašymas laipsniškai didinamas.  Kadangi jau bent vieną prašymą auka būna įvykdžiusi, jai nebepatogu atsisakyti, tad prašymus ji pildo toliau. Tuo pačiu pradeda veikti psichologinio poveikio nuoseklumo principas – ir toliau elgtis taip, kai jau buvai pasielgęs. Dažniausiai viskas baigiasi sudaužyta širdimi ir ištuštintomis sąskaitomis.  

– Banko saugumo atstovai pastebi, kad esama ne vienos istorijos, kai žmogus ateina į banką pervesti sukčiams pinigų, netipišką elgesį identifikavę banko darbuotojai patys bando atkalbėti klientą, pasitelkia policiją ir net policijos psichologus, bet nepavyksta. Kaip paaiškinti tokį elgesį?

– Sukčiai yra gudrūs ir visada siekia apsisaugoti nuo nesėkmės. Paprastai aukai jie pripasakoja įvairių istorijų apie galimus trukdžius – priešus, pareigūnus, mokesčius, įteigia, kad aukai gali būti trukdoma. Neretai sukčiai netgi pateikia klausimus, žodžius ir replikas, kurias galimai aukai sakys banko darbuotojai. Auka mokoma, kaip elgtis, ką kalbėti, kaip reaguoti. 

Atsidūrus tokioje situacijoje, žmogus mato ir girdi tai, apie ką ją būna įspėjęs „širdies draugas“ ir, aišku, tiki juo, o ne pagelbėti bandančiais specialistais. Čia suveikia ir psichologinis aureolės efektas aukos suvokimui: visi potencialūs pagelbėtojai iš anksto yra apibūdinami kaip nepatikimi, norintys pakenkti, todėl jų žodžiai ir veiksmai atitinkamai ir vertinami.

– Nors į romantinių sukčių pinkles pakliūva ir vyrai, statistika rodo, kad moterims tai nutinka dažniau. Ar tai lemia kažkokie psichologiniai lyčių skirtumai? Ar tiesiog sukčiai dažniau nusitaiko į moteris, o vyrai rečiau linkę pranešti, prisipažinti apie tokius atvejus?

– Moterų ir vyrų smegenys ir psichika yra vienodi. Tačiau tyrimai rodo, kad kai kuriais aspektais moterys skiriasi nuo vyrų. Pavyzdžiui, moterys yra empatiškesnės, labiau linkusios užjausti ir padėti. Be to, jos dažniau siekia švelnumo, supratimo, kalbėjimosi, išklausymo joms svarbūs romantiniai jausmai. Būtent šiuos skirtumus sukčiai ir linkę išnaudoti, pasirinkdami aukas, todėl moterų nukenčia santykinai daugiau. 

Kita vertus, socialiai įdiegtas vyriškumo suvokimas trukdo net sau pačiam pripažinti suklydus, verčia visaip siekti būti oriu, nepriklausomu, tvirtu, tad prisipažinti, kad manimi kažkas pasinaudojo, mane apgavo – labai sunku. Tikėtina, kad didesnė dalis internetinių sukčių apgautų vyrų verčiau renkasi nuryti karčią piliulę, vadinamą nuostoliais, ir niekam apie tai nepasakoja.

– Kokie asmenybės bruožai gali padaryti mus labiau pažeidžiamus?

– Egzistuoja keletas asmenybės bruožų, darančių mus labiau pažeidžiamus psichologinio poveikio atžvilgiu. Pirmiausia tai – kontrolės lokusas. Tai yra psichologinis konstruktas, susiformuojantis mūsų pasąmonėje ankstyvoje vaikystėje, priklausomai nuo to, kiek tėvai suteikia vaikui laisvės priimti sprendimus. Galimi du priešingi variantai – vidinis kontrolės lokusas ir išorinis. Vidinis lokusas reiškia, kad asmuo linkęs pats priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę už juos, nelinkęs leisti kitiems spręsti už jį. Išoriniu kontrolės lokusu pasižymintys žmonės šiek tiek nepasitiki savimi, jiems sunkiau priimti sprendimus, jie labiau linkę pasitikėti kitais, dažniau ieško paramos, patarimo, atsakomybę už sprendimus perkelia ant kitų žmonių pečių. Akivaizdu, kad žmonės su išoriniu kontrolės lokusu labiau linkę pasiduoti kitų poveikiui, jie yra patiklesni ir mažiau atsparūs neigiamai įtakai.

Kitas asmenybės bruožas, galintis lemti didesnį pažeidžiamumą, – saviefektyvumas, arba vidinis pasitikėjimas savimi tam tikroje konkrečioje srityje. Sukčiavimo atveju tai pasireiškia (ne)gebėjimu pasakyti „ne“. Jis lemia, ar žmogus lengvai atsispirs vilionėms, prašymams, pažadams, ar ne. Kaip rodo tyrimai, daugybei žmonių labai sunku pasakyti „ne“ netgi tais atvejais, kai jie įtaria arba aiškiai suvokia, kad prašytojas turi savanaudiškų kėslų, dėl kurių jie gali nukentėti.

Na, ir trečias ganėtinai stipriai atsparumą poveikiui veikiantis asmenybės bruožas yra narcisizmas – asmens  savybė, kuriai būdingas savęs pervertinimas. Narcisizmas lemia, jog asmuo save suvokia kaip pranašesnį už kitus. Šis bruožas sukčiavimo atveju veikia dvejopai. Visų pirma, šiuo bruožu pasižymintis žmogus lengviau pasiduoda meilinimuisi, vilionėms, demonstruojamam žavėjimusi, nes tai atitinka jo asmeninius lūkesčius. Todėl jis lengviau užkimba ant sukčių „kabliuko“. Kita vertus, dėl šio bruožo žmogui sunku priimti kitokią nuomonę, sunku pripažinti klystant, todėl jį sunkiau atkalbėti ir įrodyti, kad yra apgaudinėjamas.

– Ką patartumėte žmonėms, mezgantiems santykius per atstumą su žmonėmis, kurių nėra matę gyvai? Kaip išlaikyti šaltą protą ar atskirti, kad tai gali būti sukčiai?

– Pirmiausia – būti įtariam. Reikėtų labai atsargiai reaguoti, jei vos tik užsimezgus pažinčiai yra siekiama artimo bendravimo, prašoma bendrauti privačiomis žinutėmis, giriama išvaizda, charakteris, protas. Dar įtariau reikėtų vertinti prisipažinimus simpatijoje, meilėje – tokie spontaniški prisipažinimai dažniausiai yra ne kas kita, kaip sukčių užmestas kabliukas, kad auka užkibtų. 

Patartina atidžiai peržiūrėti naujojo draugo socialinio tinklo paskyrą, paieškoti kitokios informacijos internete, palyginti tai, ką jis sako, su tuo, kas viešai skelbiama. Verta atkreipti dėmesį į to asmens draugus, patikrinti jų paskyras, pažiūrėti, kada paskyra yra sukurta. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į rašybos klaidas, lietuviškos kalbos naudojimą – tais atvejais, jei daug rašybos klaidų arba painiojami linksniai, gali būti, kad sukčiai netgi ne lietuviai. Nereikėtų bijoti paklausti konkrečių klausimų, paprašyti bendraujant įjungti vaizdo kamerą ir pan. Bet koks išsisukinėjimas rodo viena – su jumis bendrauja ne tas, kuo prisistato.

Ir dar – su susirašinėjimo draugais nesidalinti jokiais asmens duomenimis (banko sąskaitų prisijungimo kodais, asmens kodu) ir savo erotinio pobūdžio vaizdais. Pastarieji gali būti panaudojami šantažui, teigiant, kad bus paviešinti, jei nebus įvykdyti vienokie ar kitokie prašymai.

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų politika.