Istorijos pamokos: kam ir kiek taupė mūsų proseneliai?

Istorijos pamokos: kam ir kiek taupė mūsų proseneliai?

2020-02-28

Pirmoje dalyje apie taupymą tarpukario Lietuvoje rašėme, kokių patarimų apie taupymą ar investavimą buvo galima rasti to meto spaudoje ir kaip to meto šalies gyventojai buvo skatinami taupyti. Šį kartą siūlome pažvelgti į bankų plėtrą, kaip augo gyventojų pasitikėjimas jais ir kokio dydžio indėlius, vertinant šiandieniniais pinigais, buvo pavykę sukaupti mūsų tautiečiams prieš 100 metų.

Pasak „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės, šiandien daugelis gyventojų taupo didesniam pirkiniui ar norėdami turėti „finansinę pagalvę“ netikėtoms išlaidoms. Tuo metu tarpukario gyventojų motyvacija taupyti buvo kitokia. Didžiajai daliai gyventojų nebuvo prieinamos valstybės užtikrinamos sveikatos apsaugos ir kitos socialinės paslaugos, todėl pasirūpinti pajamomis senatvėje daugelis turėjo savo jėgomis.

„Tarpukario Lietuvos gyventojai gebėjo taupyti ir, įpusėjus antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui, šalies bankuose buvo sukaupę palyginti dideles pinigų sumas, vertinant šių dienų mastais. Kita vertus, tuo metu Lietuvą pasiekė ankstyvosios vartotojiškos kultūros tendencijos iš Vakarų, skatinusios daugiau pirkti ir taip prisidėti prie ekonomikos plėtros“, – pastebi J. Cvilikienė.

Pirmoji pagalba – perlaidos iš užsienio

Nuo pat nepriklausomos valstybės atkūrimo pasirodė naujai įsikūrusių kredito įstaigų reklamos. po Pirmojo pasaulinio karo bankams buvo didelis iššūkis įtikinti žmones savo santaupas patikėti jiems, nes Rusijos bankai Lietuvos gyventojams nuvertėjusių indėlių taip ir nekompensavo.

1919–1920 m. laikotarpiu šalyje buvo daug netikrumo: nepriklausomybės kovos, prarastas Vilniaus kraštas lėmė ekonominį nestabilumą, kurį dar stiprino savos valiutos neturėjimas. Apie to meto finansinės sistemos suirutę byloja kad ir toks pavyzdys. Pirmasis Vilniuje įsikūręs Lietuvos prekybos ir pramonės bankas artėjant bolševikams turėjo keltis į Kauną, visa banko kasa – 400 tūkstančių markių, – sudėta į popierines dėžes ir paslėpta vieno iš banko steigėjo Adomo Prūso nuomojamame bute po lova.

Bankų veiklą suaktyvinti ir Lietuvos gyventojams atsitiesti pirmaisiais pokario metais padėjo į užsienį emigravusiųjų artimųjų parama piniginėmis perlaidomis, pavyzdžiui, 1921 m. pinigų perlaidų išmokos sudarė 30 proc. Kredito banko operacijų. Pasak bankų istorijos tyrinėtojo Vlado Terlecko, iš viso Lietuvoje iki 1922 m. įsikūrė 7 komerciniai bankai ir beveik 150 smulkesnių kredito kooperatyvų, bankinių namų, savitarpio kreditų draugijų.

Taupymo skatinimu rūpinosi ir valstybė

Valstybė taip pat rūpinosi, kad gyventojai turėtų „progos taupmenas didinti“ ir tam tikslui šalyje sukūrė taupomųjų valstybės kasų tinklą, kuris ypač išsiplėtė po 1932 metų. Kitas šių kasų tikslas buvo „ištraukti sutaupas iš „kojinių“ ir panaudoti jas krašto kūrybiniam darbui“, ir uždirbto pelno dalis buvo skiriama valstybės iždo papildymui. Kasos ketvirtame dešimtmetyje buvo labai populiarios tarp smulkiųjų indėlininkų dėl savo paprastos operacijų tvarkos bei kasų pasiekiamumo kiekviename didesniame miestelyje (1939 m. šalyje veikė 137 jų skyriai).

Beje, kai kada taupymas vadintas ir neišmanėlių darbu. Ekonomistas Jonas Dagys savo straipsnį 1935 m. pradeda tokiu sensacingu teiginiu: „Vienas JAV tyrimų institutas paskyrė 5 000 dolerių premiją tam, kas įrodys, kad taupymas neišmanėlių darbas“. Tokie pareiškimai rodė, kad tradicinė visuomenė keitėsi, o įsigalinti rinkos ekonomika kvietė vartoti, nes vartojimas, o ne taupymas, turėjo padėti šalies ūkiui augti ir išbristi iš Didžiosios depresijos, užgriuvusios pasaulį nuo 1929-ųjų. „Kaip kraujas žmogaus organizme, taip ir pinigas ūkiškajame gyvenime atlieka nuolatinės cirkuliacijos ir atnaujinimo darbą“ – teigta tarpukario spaudoje apie vartojimo naudą.

Šalies gyventojų indėliai bankuose

Politinei ir ekonominei šalies situacijai stabilizuojantis, augant pragyvenimo lygiui piliečiai vis labiau ėmė pasitikėti komerciniais bankais, tačiau bankinių krizių ir griūčių tarpukariu neišvengta. Daugiausiai panikos tarp indėlininkų sukėlusios finansinės krizės supurtė Lietuvą 1925 ir 1931 metais. Spaudoje rašyta, kad krizės metais „buvo naktų, kada ne vienas mūsų bankininkų gan neramiai miegojo“. Iš 8 nepriklausomybės laikotarpiu gyvavusių bankų 2 bankrutavo. Todėl 1931 m. kredito įmonėse indėlių sumažėjo 15,3 proc.

Nepaisant šių nesėkmių, pasitikėjimas bankine sistema nebuvo pakirstas, tai spręsti leidžia indėlių statistika. Per du dešimtmečius naujų indėlininkų skaičius bei vidutinio indėlio suma ženkliai išaugo. 1935 m. skaičiuota, kad daugiausia santaupų bankuose turėjo valdininkai ir tarnautojai – 17,7 mln. litų (vidutinė indėlio suma – 1 600 litų), ūkininkai – 12 mln. litų (1 500 litų), laisvųjų profesijų atstovai – 9,4 mln. litų (2 600 litų), darbininkai – 2,6 mln. litų  (860 litų).

Šiandien tai būtų gana didelės santaupos. Tarpukario laikotarpiu vieno lito vertė buvo prilyginta maždaug 0,15 gramo gryno aukso, o toks aukso kiekis šiandien kainuoja apie 7 eurus. Vadinasi, darbininkų bankuose laikytos lėšos atitiko vidutiniškai 6 tūkst. dabartinių eurų; valdininkų, tarnautojų ir ūkininkų – apie 11 tūkst. eurų; laisvųjų profesijų atstovų santaupos siekė net 18 tūkst. šiandieninių eurų.

Santaupos vietoje socialinio draudimo

Šalies gyventojams santaupos buvo reikalingos ne tik didesniems ar neplanuotiems pirkiniams, bet ir sumokėti už įvairiais paslaugas, kurias daugelis mūsų šiandien galime gauti iš valstybės.

Pavyzdžiui, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje visuotinis socialinis draudimas (sveikatos, motinystės, nelaimingų atsitikimų, nedarbo, senatvės pensijos draudimai) dar žengė tik pačius pirmuosius žingsnius ir dažnai likdavo tik to meto politikų pažadais. Todėl lėšos gydymui ar senatvei buvo kiekvieno gyventojo asmeninis rūpestis.

1926 m. buvo išleistas ligonių kasų įstatymas, kuris neapėmė didžiausios valstybės dirbančiųjų grupės – žemės ūkio darbininkų. Tais pačiais metais išleistas Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymas, kuris numatė, kad iš kiekvieno valstybės tarnautojo algos buvo išskaičiuojami 6 proc. pajamų, tokiu būdu 25 metus ištarnavęs valstybės tarnautojas buvo aprūpinamas 60 proc. savo algos dydžio pensija. Pensijos taip pat buvo mokamos kariams bei pasižymėjusiems valstybei asmenims. Šie įstatymai apėmė iki 5 proc. visų šalies gyventojų.

Istorinių šaltinių analizę atliko ir informaciją parengė VU istorikė Giedrė Polkaitė-Petkevičienė.

Taupymas

Vilius Jomantas. Plakatas, kviečiantis taupyti taupomosiose valstybės kasose, 1938, Šiaulių „Aušros“ muziejus  (www.limis.lt)

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų politika.