Istorijos pamokos: kaip lietuviai taupė prieš 100 metų

Istorijos pamokos: kaip lietuviai taupė prieš 100 metų

2020-02-14

Taupymo tema buvo aktuali ir tarpukario Lietuvos gyventojams. Nors mūsų proseneliai neturėjo jokių skaitmeninių priemonių, jiems jau buvo prieinami šiandien įprasti bankų ir kitų kredito įstaigų siūlomi produktai. Pasak „Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės, stebina tai, kad daugelis apie taupymo ir investavimo svarbą tarpukario spaudoje pateiktų patarimų yra aktualūs ir šiandien.

„Žmonės skatinti sudaryti savo biudžetą ir sekti išlaidas, sutaupyti pinigų nenumatytoms išlaidoms ar kaupti savo senatvei, o sukaupus daugiau pinigų – dalį jų skirti investicijoms. Apie tai mes dažnai kalbame ir šiandien. Tad pagrindiniai dalykai nepasikeitė, skirtumas tik tas, kad dabar turime kur kas patogesnius skaitmeninius įrankius ir daugiau pasirinkimo negu prieš 100 metų“, – pastebi J. Cvilikienė.  

Pateikiame pagrindinius faktus ir rekomendacijas apie taupymą tarpukario Lietuvoje. Turbūt nustebsite sužinoję, kad kai kurie dalykai gali būti pritaikyti planuojant šiuolaikinės šeimos biudžetą ar siekiant susitaupyti.

Lietuvius pratino prie taupymo idėjos

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos gyventojai nukentėjo nuo plačiai taikytų kontribucijų, jų santaupos ir indėliai sumenko dėl pinigų infliacijos ir plėšikiškos okupacinių valdžių politikos. Karo nuniokotame krašte praradus santaupas, kaupti ir taupyti reikėjo pradėti beveik nuo nulio. Reikėjo atgauti pasitikėjimą kredito įstaigomis ir pačia taupymo idėja.  

1924 m. Pirmojo tarptautinio taupymo organizacijų kongreso, vykusio Milane, Italijoje, metu spalio 31-oji buvo paskelbta tarptautine taupymo diena. Ši proga buvo gerai žinoma ir tarpukario Lietuvoje. Kiekvienais metais minint šią dieną pasirodydavo straipsniai apie taupymą spaudoje, taip pat Lietuvos kredito įstaigos išleisdavo atsišaukimus į Lietuvos piliečius, kuriuose ragino taupyti patiems ir paskatinti tai daryti kitus.

Viename tokių atsišaukimų, pasirodžiusių 1930 m., rašoma: „Jei tik kiekvienas mūsų šalies gyventojas kiekvieną savaitę sutaupytų tik po 10 centų, tai per savaitę visa šalis sutaupytų 250 000 litų, per mėnesį 1 mil. litų, per metus daugiau 12 milijonų litų. O už tokią sumą daug kas būtų galima padaryti“.

Pagrindinė taisyklė – neviršyti gaunamų pajamų

Mūsų tautiečiai jau prieš 100 metų žinojo pagrindinę atsakingos elgsenos taisyklę – kad išlaidos neturi viršyti gaunamų pajamų. Tai buvo įvardijama kaip svarbiausias žingsnis siekiant susitaupyti pinigų. Šiam tikslui pasiekti buvo patariama užsirašyti kiekvieną išleistą centą ir visas išlaidas paskirstyti į dvi skiltis – būtinosios ir nebūtinosios. Žinoma, buvo siūloma apsieiti be nebūtinų pirkinių, o juo labiau tokių neapgalvotų pirkinių neįsigyti skolon: „kas gali pragyventi be skolų, tas iš dalies jau yra laimėjęs“.

Spaudoje rašyta, kad Lietuvos kaimo gyventojai yra pratę taupyti ir jau geriau „susispausti, kad tik nereikėtų į skolas lįsti“. Tačiau priekaištai buvo išsakomi valdininkų ir tarnautojų žmonoms, kurios dažnai buvo pavadinamos miesto poniutėmis – „tegul kiekviena moteris giliai įsideda į galvą, kad reikalaudama iš vyro papuošalams, nereikalingiems blizgučiams ir visokioms tuščioms prabangiškoms išlaidoms, ne tik griauja savo ir šeimos ateitį, bet dažnai  stumia savo vyrą eiti slidžios moralės keliu“.

Beje, ne visi taupymo būdai laikyti tinkamais. Pats dažniausias patarimas – atsisakyti „blogojo“ taupymo, kuris sietas su būtinųjų ar higieninių poreikių ribojimu. „Taupumas taupumui nelygu. Pavyzdžiui, yra taupytojų, kurie taupydami muilą nesiprausia, neplauna skalbinių ir dėl to vaikšto ne tik suskretę ir nemaloniai prakvipę, bet dar ir sveikatą naikina“ arba miestelėnų tarpe yra drebančių dėl kiekvieno popieriaus lapo, bet tas pats valdininkas nuėjęs į kavinę išleidžia jei ne keliasdešimt tai keliolika litų. Perspėjama, kad tai žalingas taupymo kelias, kuris niekur nenuves.

Investavimo pradmenys

Jei pavyko ne tik neviršyti savo pajamų, bet ir sutaupyti, raginta jokiu būdu nelaikyti pinigų kojinėje, kišenėje ar užkastų po žeme, o turimas santaupas (tuomet jos vadintos taupmenos arba sutaupos) įdarbinti: „Nėra kapitalas nei tie pinigai, kuriuos valdininkas taupo šventėms ir laiko savo staliukuose, nei pomidorai, kuriuos šeimininkė paruošia žiemai, nei vila ar automobilis, kurie tarnauja privatiniams reikalams...Kada sutaupos  iš šeimos ūkio patenka į tėkmę, nešančią jas į gamybos procesą, jos tampa kapitalu“.   

Buvo net braižomos pajamų schemos, turėjusios pagelbėti suvokti kaip paskirstyti sutaupytus pinigus. Santaupas siūlyta padalinti į trumpalaikes ir ilgalaikes. Trumpalaikės santaupos turėjo būti skirtos vasaros atostogom, didesniems pirkiniams, jas siūlyta taupyti arba indėliais banke, arba namuose, pavyzdžiui, seife, kuris anuomet vadintas nedegama spinta.

Ilgalaikės santaupos vadintos kuriančiomis, t. y. gaminančiomis pridėtinę vertę. Jos turėjo būti skirtos senatvei, nenumatytiems gyvenimo atvejams, šeimos kapitalui. Tai vertybiniai popieriai, nekilnojamas turtas ir panašios ilgalaikės investicijos. Taupytojai labai apdairiai buvo perspėjami ekonomistų, kad „kuriančioms taupmenoms“ reikalingas pastovumas tiek politiniame, tiek ekonominiame gyvenime.

Dėmesys finansiniam raštingumui tarpukario mokyklose

Finansinio raštingumo pamatus, kaip ir dabar, stengtasi ugdyti dar mokykloje. Straipsniai apie taupymą dažnai publikuoti jaunimui skirtuose žurnaluose ir laikraščiuose. Be to, taupyti raginta ne tik pinigus, bet ir savo laiką, jį skiriant prasmingiems darbams, tausoti savo drabužius ir daiktus, taip išvengiant nereikalingų išlaidų.

Taupomosios valstybės kasos 4 dešimtmetyje organizavo „Jaunųjų taupytojų“ konkursą, skirtą pradžios mokyklų moksleiviams. Jaunieji taupytojai galėjo pradėti taupyti nuo visai mažų sumų. Tam tikslui išleisti specialūs 5, 10, 20 ir 50 centų vertės taupymo ženkliukai, kurie buvo klijuojami į knygeles. Suklijavęs ženkliukus moksleivis galėjo pasiimti sutaupytus pinigus arba atsidaryti indėlio sąskaitą.

Už kiekvienus sutaupytus ir į Taupomąsias valstybės kasas įneštus 10 litų, moksleiviai gaudavo taškų. Daugiausiai taškų surinkusiesiems buvo skirtos premijos, pavyzdžiui, 1936 m. buvo numatyta net 181 dovana – knygos, plunksnakočiai, žaidimo kamuoliai, laikrodžiai, portfeliai, o konkurso nugalėtojui turėjo atitekti kanklės.

Istorinių šaltinių analizę atliko ir informaciją parengė VU istorikė Giedrė Polkaitė-Petkevičienė.

 

foto

Taupomosios valstybinės kasos taupmenų kortelė, 1938, Biržų krašto muziejus „Sėla“ (www.limis.lt)

 

foto1

Komiksas apie taupymą, in: Jaunasis ūkininkas, 1936 m. lapkričio 5 d., 8 p. (www.epaveldas.lt)

 

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų politika.