Beveik visose svarbiausiose pasaulio ekonomikose – gerėjančių ekonominių tendencijų ir teigiamų lūkesčių pliūpsnis. Kol kas politinės rizikos išlieka tik rizikos, o daugelis rodiklių signalizuoja apie spartėjantį pasaulio ir Lietuvos ekonomikos augimą.
Pirmą kartą po pasaulinės finansų krizės ekonominė padėtis gerėja beveik visose pasaulio ekonomikose – ir išsivysčiusiose, ir besivystančiose. Baigėsi ekonomikos nuosmukis Rusijoje ir Brazilijoje, įsibėgėja JAV ekonomika, nors jos augimas, tiesa, ir nepasieks naujojo prezidento pažadėtų svaigių aukštumų. Svarbiausia – euro zonos ekonominių vertinimų rodiklis, pirkimo vadybininkų indeksai ir daugelis kitų išankstinių indikatorių pakilo į aukščiausią lygį per pastaruosius penkerius metus.
Kita vertus, geriausiai šiuo metu atrodo ne faktiniai makroekonominiai duomenys – pramonės, mažmeninės prekybos apimtys ar atlyginimų augimas, o lūkesčius matuojantys rodikliai. Iš dalies tai yra susiję su sunkiai įgyvendinamais pažadais (sumažinti mokesčius JAV), ar apskritai nerealiais ir net pavojingais pažadais, pavyzdžiui, pasitelkiant protekcionistines priemones paskatinti darbo vietų kūrimą. Vis tik net ir ne visiškai racionalūs lūkesčiai turi svarbią savybę – jie gali tapti „savaiminiu išsipildymu“ ir paveikti realią ekonomiką, paskatinti investicijas, darbo vietų kūrimą ir atlyginimų augimą.
Vis geriau nusiteikę ir Lietuvos gyventojai bei verslininkai. Kovo mėnesį ekonominių vertinimų rodiklis, apibendrinantis visų sektorių lūkesčius, buvo aukščiausiame lygyje nuo 2013 metų vasaros. Labiausiai gerėjo pramonės, statybų bei paslaugų sektorių įmonių lūkesčiai. Pramonės įmonės geriau vertina paklausą, gamybos ir eksporto perspektyvas, o gyventojai, nors ir šiek tiek atsargiau, bet vis dar gerai vertina savo asmenines finansines galimybes.
Pastaruosius dvejus metus Lietuvos ekonomikos augimą slopino dėl prarastų NVS rinkų vangiai augęs eksportas bei investicijų stagnacija. Gerėjančios ekonominės tendencijos Vakarų šalių eksporto rinkose, bei atsitraukiantys kiti augimą slopinantys veiksniai lems spartesnį Lietuvos BVP augimą. Todėl „Swedbank“ padidino 2017 ir 2018 metų BVP augimo prognozę 0,2 procentinio punkto iki, atitinkamai, 3,0 ir 2,7 procento.
Investicijas iki šiol slopino neigiami lūkesčiai – verslo nerimas dėl ekonominių bei politinių procesų ir ES šalyse, ir Rytų rinkose. Be to, nemaža dalis įmonių ir ypač viešasis sektorius laukė lėtai skirstomos 2014-2020 metų finansinio laikotarpio ES paramos.
Tačiau daugelis priežasčių neinvestuoti pamažu nyksta, todėl objektyvūs ekonominiai veiksniai skatins investicijų augimą. Gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis bei įmonių vidiniai finansiniai ištekliai šiuo metu yra rekordinėse aukštumose, o skolinimosi kaina – istorinėse žemumose. „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad šiemet investicijos Lietuvoje augs 8 proc., o 2018 metais – 6 procentais.
Verta paminėti, kad gerėja ne tik verslo lūkesčiai, bet ir faktinės eksporto tendencijos. Sausio mėnesį prekių eksporto apimtys buvo beveik penktadaliu didesnės nei prieš metus. Net ir neskaičiuojant šiam augimui daugiausiai įtakos turėjusių naftos produktų, matome, kad likusių prekių eksporto augimas siekė 15,1 procento. Tikėtina, kad tai trumpalaikis šuolis ir tokie svaigūs augimo tempai nebus išlaikyti, tačiau bendras prekių ir paslaugų eksporto augimas šiemet sieks apie 5,5 procento ir bus maždaug dvigubai spartesnis nei pernai.
Nepaisant didėjančių darbo sąnaudų ir mažėjančio kaštų konkurencingumo, panašios eksporto augimo tendencijos turėtų išsilaikyti ir kitais metais. Pastaruosius ketverius metus produktyvumo augimas buvo itin vangus ir smarkiai atsiliko nuo atlyginimų augimo, tačiau šis atotrūkis šiemet ir kitais metais turėtų mažėti. „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad atlyginimų augimas šiek tiek sulėtės, o produktyvumo augimas paspartės iki maždaug 3 procentų.
Vis tik nereikia užmiršti, kad daugybė pasaulinių ekonominių ir politinių problemų yra neišspręstos, ir vien teigiamų lūkesčių ilgoje perspektyvoje nepakaks. Ir Prancūzijos prezidento rinkimai, ir, ypač, Italijos parlamento rinkimai vis dar gali rimtai sukrėsti ES pamatus. Iki šiol politikai JAV ir kitose šalyse susilaikė nuo agresyvios protekcionistinės politikos, bet ji vis dar gali tapti skaudžia realybe, kuri stabdytų tarptautinę prekybą ir globalizaciją. Kinijos struktūrinės problemos taip pat niekur nedingo, o jų sprendimo priėmimo metas tiesiog nukeltas į ateitį.
Todėl Lietuvoje besidžiaugiant šiuo cikliniu ekonominės būklės pagerėjimu ir augimo paspartėjimu taip pat būtina išnaudoti jį reformų įgyvendinimui ir pasiruošimui sunkesniems laikams. Ilgalaikės ekonomikos augimo perspektyvos išlieka mažiau džiuginančios, o išliekanti didelių išorinių šokų tikimybė verčia galvoti ir apie planą B.