Laukimo kaina: kodėl atidėtos investicijos verslui gali kainuoti brangiau?

Daugelis verslininkų, ypač valdančių smulkųjį ar vidutinį verslą, į banko paskolą vis dar žiūri atsargiai. Skolinimasis neretai suvokiamas kaip papildomas įsipareigojimas ir rizika, todėl kai kurios įmonės investicijas ar plėtrą renkasi finansuoti iš sukauptų lėšų arba uždirbto pelno. Kita vertus – kol verslas kaupia reikiamą sumą, gali keistis rinkos sąlygos, augti investicijų kaina ar atsirasti konkurentų, pasirengusių veikti greičiau. Tad kada verta kliautis nuosavomis lėšomis?

Kodėl taupymas gali atsieiti brangiau nei paskola?

Įmonės augimas dažniausiai neatsiejamas nuo investicijų – į naują įrangą, didesnes patalpas, papildomus darbuotojus ar atsargas. Tam reikalingą kapitalą verslas gali sukaupti pats arba pasitelkti išorinį finansavimą.

Pasak „Swedbank“ Verslo klientų departamento direktoriaus Pauliaus Atkočiūno, pasirinkus pirmąjį kelią svarbu įvertinti ne tik sutaupytas skolinimosi išlaidas, bet ir laiką. Pavyzdžiui, atsiradus galimybei atidaryti naują padalinį ar įsigyti daugiau įrangos, reikiamos sumos kaupimas gali užtrukti dvejus ar trejus metus. Per tą laiką rinkos situacija gali pasikeisti, o ta pačia galimybe gali pasinaudoti greičiau veikęs konkurentas.

Investicijos atidėjimas savaime nėra klaidingas sprendimas – ypač kai kalbama apie dar neišbandytas technologijas ar sprendimus, kurių nauda verslui nėra aiški. Vis dėlto, eksperto teigimu, vertėtų skaičiuoti ne tik investavimo, bet ir laukimo kainą.

„Reikia savęs paklausti: kas nutiks, jeigu dar metus ar dvejus nieko nekeisime? Ar išliksime tokie pat konkurencingi? Ar galėsime pasiūlyti klientams tokią pačią kainą, kokią siūlo konkurentai? Jeigu konkurentas investuoja į automatizaciją ir dėl to gali pagaminti greičiau bei pigiau, vien taupydami galime labai greitai atsidurti žingsniu atsilikę“, – sako P. Atkočiūnas.

Skolinti pinigai gali mažinti bendrą įmonės kapitalo kainą

Vertinant, ar verslui verta skolintis, svarbios ne tik paskolos palūkanos. P. Atkočiūnas atkreipia dėmesį, kad savo kainą turi ir nuosavas kapitalas – investuodamas lėšas į verslą akcininkas tikisi grąžos, kuri atitiktų jo prisiimamą riziką.

Pasak jo, akcininko grąžos lūkesčiai paprastai būna didesni nei banko paskolos kaina, todėl tinkamai naudojamas skolintas kapitalas gali ne tik suteikti galimybę greičiau investuoti, bet ir sumažinti bendrą įmonės kapitalo kainą.

Vis dėlto tai nereiškia, kad skolintis verta bet kokiomis aplinkybėmis. Esminis klausimas – kam bus panaudotos pasiskolintos lėšos ir ar investicija sukurs pakankamą grąžą.

„Paskola pati savaime nėra nei gera, nei bloga. Svarbiausia – kam ji naudojama. Jeigu pasiskolinti pinigai padeda įmonei uždirbti daugiau, nei kainuoja paskola, skolinimasis tampa ne našta, o augimo įrankiu. Tuo metu patys įsipareigojimai turi būti tokio dydžio, jog įmonė juos galėtų patogiai aptarnauti, išlaikydama finansinį rezervą net ir suprastėjus verslo rezultatams“, – teigia P. Atkočiūnas.

Kai augimui pritrūksta apyvartinių lėšų

„Swedbank“ inicijuoto tyrimo duomenimis, 21 proc. šalies įmonių per artimiausius 12 mėnesių investicijų apskritai neplanuoja. Dažniau taip teigia mažesnės, iki 10 darbuotojų turinčios įmonės. Daugiau nei pusė (53 proc.) investuoti neketinančių verslų nurodo tam nematantys poreikio.

Vis dėlto P. Atkočiūnas atkreipia dėmesį, kad investicijų poreikis nebūtinai reiškia tik naujos įrangos, patalpų ar kito ilgalaikio turto įsigijimą. Papildomo finansavimo gali prireikti ir augant pačiai įmonės veiklos apimčiai.

„Jeigu įmonė planuoja augti, kartu su tuo dažniausiai didėja ir apyvartinio kapitalo poreikis – reikia daugiau atsargų, daugiau darbuotojų, jų apmokymo. Kartais įmonė turi puikų užsakymų portfelį ir geras augimo galimybes, tačiau pritrūksta apyvartinių lėšų, kad galėtų tą augimą finansuoti“, – sako ekspertas.

Todėl planuojant augimą svarbu įvertinti ne tik tai, kiek kainuos pati investicija, bet ir kiek papildomų lėšų reikės kasdienei veiklai finansuoti. Kartu verta numatyti ir skirtingus scenarijus – pavyzdžiui, kas nutiktų, jei pardavimai augtų lėčiau nei tikėtasi arba investicijos atsipirkimas užtruktų ilgiau.

Anot pašnekovo, finansinis planavimas nėra bandymas tiksliai nuspėti ateitį – veikiau pasirengimas skirtingiems scenarijams ir įvertinimas, kiek finansinio rezervo įmonei reikėtų pasikeitus aplinkybėms.

Investiciją verta tikrinti ne pagal geriausią scenarijų

Ketinant ateityje kreiptis dėl išorinio finansavimo, svarbu įvertinti ir tai, kaip įmonė finansuoja savo augimą iki tol. P. Atkočiūnas atkreipia dėmesį, kad viena iš klaidų – pernelyg greitai susigrąžinti akcininko investuotas lėšas ir verslo augimą finansuoti daugiausia tiekėjų sąskaita.

„Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti patrauklu – įmonė auga, o savininkas susigrąžina savo pinigus. Kai rinkoje viskas klostosi gerai, tokia strategija gali veikti. Tačiau pablogėjus situacijai – sumažėjus pardavimams ar tiekėjams sutrumpinus atsiskaitymo terminus – įmonei gali greitai pritrūkti pinigų“, – sako P. Atkočiūnas.

Atsargumo, anot jo, reikia ir nusprendus investuoti į naują, įmonei dar nepažįstamą veiklos sritį. Tokiu atveju svarbu iš anksto įvertinti, kiek verslas galėtų sau leisti prarasti, jeigu investicija nepasiteisintų, ir ar nesėkmė nepradėtų sekinti pagrindinės, pelningos veiklos.

Tas pats principas galioja vertinant investicijos atsiperkamumą. Vien optimistinio scenarijaus nepakanka – finansiniame plane turėtų atsirasti ir prielaidos, kas nutiktų projektui pabrangus, nepasiekus planuotų pardavimų ar neišnaudojus visų sukurtų pajėgumų.

„Paprasčiausias būdas – pasidaryti finansinį planą visam paskolos laikotarpiui. Pavyzdžiui, jeigu investicinis projektas pabrangtų 10 proc. ar dar daugiau – iš kur įmonė paimtų papildomų pinigų? Arba jeigu nauji gamybiniai pajėgumai būtų išnaudojami tik 70–80 proc., o ne 100 proc., kaip planuota, – ar įmonė vis tiek galėtų mokėti paskolos įmokas?“ – aiškina „Swedbank“ atstovas.

Vertinant tokį scenarijų svarbi ir įmonės priklausomybė nuo didžiausių klientų. Pasak P. Atkočiūno, verta skaičiuoti, kas nutiktų praradus vieną stambų užsakovą ir ar tokiu atveju verslas vis dar būtų pajėgus vykdyti savo finansinius įsipareigojimus.

Būtent tokioms nenumatytoms situacijoms reikalingas ir finansinis rezervas. Jis leidžia amortizuoti laikiną pardavimų sumažėjimą ar kitus netikėtus pokyčius, o skolintas lėšas palikti tam tikslui, kuriam jos ir buvo paimtos – suplanuotai investicijai.

Kur verslas šiandien mato investicijų potencialą?

Universalaus atsakymo, kur šiandien labiausiai apsimoka investuoti, nėra – sprendimas priklauso nuo konkrečios įmonės situacijos, jos rinkos ir augimo planų. Vis dėlto P. Atkočiūnas išskiria kelias kryptis, kuriose Lietuvos įmonės šiuo metu gali ieškoti galimybių augti ar didinti veiklos efektyvumą.

Viena jų – našumo ir gamybos pajėgumų didinimas. Pasak pašnekovo, dalis įmonių turi pakankamą klientų ir užsakymų srautą, tačiau tolesnį augimą riboja turimi pajėgumai. Tokiu atveju investicija gali leisti didinti pardavimus neieškant naujų rinkų ar klientų.

Kita kryptis – vertikali integracija, kai įmonė pati pradeda gaminti produktą, komponentą ar detalę, kurią anksčiau pirkdavo iš tiekėjų. Tokiu būdu verslas gali sumažinti priklausomybę nuo išorės partnerių ir savo viduje išlaikyti didesnę kuriamos vertės dalį.

Trečioji kryptis – automatizacija ir procesų efektyvinimas. P. Atkočiūno teigimu, investicijos į technologijas gali būti aktualios įmonėms, siekiančioms su tuo pačiu darbuotojų skaičiumi atlikti daugiau darbo, mažinti vienam produktui tenkančius kaštus ar spręsti darbuotojų trūkumo problemą.

Tačiau ir šiais atvejais, pabrėžia pašnekovas, investicijos tikslingumą pirmiausia turėtų lemti konkrečios įmonės poreikis ir skaičiavimai, o ne pati pasirinkta investavimo kryptis.

Kodėl į banką verta kreiptis dar prieš prireikiant pinigų?

Apie išorinį finansavimą verslas neretai pradeda galvoti tuomet, kai jau atsiranda konkretus pinigų poreikis. P. Atkočiūnas siūlo šį klausimą kelti anksčiau – dar planuojant būsimą investiciją ir vertinant jos finansavimo galimybes.

„Į finansų įstaigą verta kreiptis kuo anksčiau. Ir nesvarbu, kad įmonei šiandien dar nereikia paskolos. Kartais daug naudingiau iš anksto pasikalbėti apie planuojamas investicijas ir rizikas. Paprastai tariant, į banką verta ateiti ne tada, kai pinigų jau trūksta, o tada, kai pradedate planuoti kur norite, kad jūsų verslas būtų po dvejų ar trejų metų“, – sako P. Atkočiūnas.

Anot jo, toks pokalbis nebūtinai baigiasi sprendimu skolintis. Jis gali padėti įvertinti, kokio dydžio finansavimą įmonė galėtų prisiimti, kokio rezervo jai reikėtų ir į ką finansuotojas atkreiptų dėmesį vertindamas planuojamą investiciją.

Net ir neigiamas banko atsakymas, pasak pašnekovo, gali tapti priežastimi dar kartą peržiūrėti planą – įvertinti, ar neprisiimama pernelyg didelė rizika, ar pakanka nuosavų lėšų ir kaip verslas atlaikytų nepalankesnį scenarijų. Ir, atsakius sau į šiuos klausimus bei numačius sprendimo kelius, galima vėl grįžti pokalbiui dėl finansavimo.

Ačiū, kad skaitai mūsų tinklaraštį. Nori į finansus nerti giliau? Užduok klausimų virtualiam asistentui AIVA. Jis veikia dirbtinio intelekto (DI) pagrindu ir padeda greičiau bei patogiau rasti dominančią informaciją