Kodėl šalių lyderiai nenori kovoti su klimato kaita?

Mažai kas prieštarauja faktui, kad žemės temperatūra kyla ir ji ateityje toliau kils. Mokslininkų teigimu, net jeigu visos šalys laikytųsi žadėtų įsipareigojimų mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį atmosferoje, iki 2035 metų vidutinė pasaulio temperatūra bus 1,5, o iki 2053 metų net 2 laipsniais aukštesnė nei prieš šimtą metų.

Toks greitas planetos šilimas, žinoma, turės ir neigiamų pasekmių. Prognozuojama, kad tokių ekstremalių gamtos reiškinių, kaip sausros, potvyniai ar karščio bangos, skaičius augs kartu su kylančia žemės temperatūra. Jungtinės tautos įspėja, kad temperatūros kilimas 2 laipsniais turės katastrofiškų padarinių. Ir tai, žinoma, nenuteikia optimistiškai.

Deja, perėjimas prie žaliosios ekonomikos ir nulio emisijų kiekio yra daug sudėtingesnis, nei gali pasirodyti klausantis už kovą su klimato kaita protestuojančiųjų reikalavimų.

Augantis šiltnamio emisijų kiekis

Nors pasaulio lyderiai apie kovą su klimato kaita kalba jau ne vieną dešimtmetį, jų pažadus mokslininkai skaičiuoja didėjančiu anglies dvideginio emisijų kiekiu, kuris kasmet auga maždaug 2 proc. greičiu. Didžiausia problema siekiant imtis ryžtingų veiksmų prieš klimato kaitą, kuriuos protestuotojai viešai eskaluoja jau ne vieną mėnesį, yra pačios problemos kompleksiškumas.

Drastišką kovą su klimato kaita sudėtinga suderinti su kitais taip pat itin svarbiais tikslais: skurdo bei pajamų nelygybės mažinimu, šalies ekonomikos augimu bei ne per didele mokestine našta vidutiniam vartotojui. Taigi, šalių vadovai privalo rasti kompromisą ir siekdami socialinės žmonių gerovės, ir galvodami apie tvarų ateities kartų gyvenimą. Todėl iš politikų girdime daug gero linkinčių pažadų, bet ne kardinalias permainas galinčių atnešti programų.

Negana to, radikalūs sprendimai mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį galbūt ir skamba ryžtingai, tačiau trumpuoju laikotarpiu jie, deja, galėtų tapti nepakeliama našta vidutiniam pasiturinčių šalių vartotojui. Tuo tarpu skurdžiosios valstybės susidurtų su dar didesniu nepritekliumi ar net badu.

Nuo iškastinio kuro priklausomų ekonomikų dilema

Prancūzijos prezidentas E. Macronas neseniai pabrėžė, kad protestuotojai turėtų vykti į Lenkiją ir ten bandyti pajudinti tuos, kurie patys negali judėti į priekį. Šia pastaba jis, žinoma, norėjo pabrėžti mūsų kaimynės atsisakymą palaikyti ambicingą Europos komisijos pasiūlymą – pasiekti nulinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją iki 2050 metų visoje Europos sąjungoje.

Lenkija buvo viena iš vos keturių šalių, kuri kartu su Vengrija, Estija bei Čekija blokavo šį susitarimą. Ir nors Estija bei Vengrija jau pakeitė nuomonę, mūsų kaimynė Lenkija vis dar išlieka kategoriška ir pasiūlymą apibūdina kaip „fantastinį“.

Lenkijai atsisakyti iškastinio kuro, kuris pagamina net 80 proc. visos suvartojamos elektros energijos, būtų itin skausmingas žingsnis. Remiantis Lenkijos ekonomikos instituto skaičiavimais, tam, kad šalis iki 2030 metų galėtų anglies dvideginio emisijų kiekį sumažinti 45 proc., šaliai reiktų net 600 milijardų eurų investicijų − tai yra daugiau nei visas 2018 metų Lenkijos BVP.

Sunkumų, su kuriais susidurtų nuo iškastinio kuro priklausomos šalys, negalima ginčyti. Negana to, norėdamos staigiai persiorientuoti žaliosios energetikos link, jos, tikėtina, būtų priverstos sumažinti savo energetinę nepriklausomybę ir importuoti energiją iš kitų šalių, pavyzdžiui, Rusijos, o ten pagaminama energija taip pat nėra „žalia“.

Kiek žalias yra Europos ekonomikos augimas?

Šiuo metu Europos sąjungos pasiekimai žaliosios energetikos srityje džiugina – bene penktadalis visos suvartojamos energijos yra pagamina iš atsinaujinančios energetikos šaltinių, atliekų rūšiavimo rezultatai muša visų laikų rekordus, automobilių pramonė sparčiai persiorientuoja elektrinių transporto priemonių gamybos link. Kartu jau bene dešimtmetį nuosaikiai augantis BVP, ir tuo pačiu mažėjantis anglies dvideginio emisijų kiekis turėtų nuteikti gana pozityviai.

Tačiau negalime pamiršti, jog yra ir kita „medalio pusė“ − dalis Europos įmonių savo produkciją gamina Azijos šalyse. Taigi, kartu su gamyba eksportuojame ir didelę dalį pagaminamų anglies dvideginio emisijų. Ambicingas Europos komisijos pasiūlymas pasiekti nulinę CO2 emisiją iki 2050 m. verčia abejoti jo ambicingumu, jei ir toliau galėsime tiesiog „permesti“ anglies dvideginį kitų pasaulio regionų šalims. Šioje vietoje galėtų pasitarnauti papildomi importo mokesčiai, kurie skatintų trečiąsias šalis taip pat investuoti į „žalesnę“ pramonę.

Reikalingas laikas, kurio neturime

Liūdna tiesa yra ta, kad persiorientavimas į žaliąją energetiką pareikalaus daugiau laiko, nei jo iš tiesų turime. Nuo anglies priklausoma infrastruktūra, kuri padėjo auginti pramonę ir kurią naudosime dar bent keletą dešimtmečių, jau yra sukurta. Pagamintą produkciją po pasaulį ir toliau tikriausiai gabensime krovininiais laivais, o tolimų atostogų skrisime lėktuvais, nes tam alternatyvų šiandien dar tiesiog nėra.

Norėdami ryžtingai prisidėti prie kovos su klimato kaita, bent laikinai turėtume paaukoti ne tik asmeninę laisvę, bet ir ekonomikos augimą. Neturėtume skraidyti, valgyti mėsos bei pirkti greitosios mados drabužių, o automobilių mokesčio privatiems automobiliams taip pat nepakaktų – automobilius turėtume uždrausti visiškai. Bet ar tam esame pasiruošę?

Čia susiduriame su kol kas neišsprendžiama problema, kai tampame priversti rinktis tarp laisvės, ekonomikos augimo ir didėjančio anglies dvideginio emisijų kiekio. Vartotojai visada rinkosi asmenines laisves ir ekonomikos augimą mažai galvodami apie tai, kokią įtaką tie pasirinkimai daro klimatui ir jo kaitai.

Taigi, siekiant, kad žaliosios ekonomikos pokytis įvyktų greičiau, rimto požiūrio į tvarumo iššūkius visų pirma turime reikalauti iš savęs pačių.