Iš kur atsiranda akcijos: IPO

• Akcijų siūlymai yra griežtai prižiūrimi bei reglamentuojami. Tik reikalavimus atitinkančios įmonės gali ateiti į biržą ir siūlyti savo akcijas investuotojams.
• IPO metu smulkusis investuotojas turėtų investuoti tik į labai gerai pažįstamas įmones, kurių versle nori dalyvauti ilgą laiką. 
• Akcijos biržoje atsiranda, kai įmonės atlieka pirminį viešą platinimą (IPO).

Medijose vis pasirodo žinutės, kad viena ar kita įmonė biržoje išplatino savo akcijas. Anglų kalboje šis veiksmas žinomas IPO (angl. initial public offering) trumpiniu, o lietuviškai – pirminio viešo platinimo vardu. Kodėl įmonės taip elgiasi ir ar verta į šį reikalą veltis smulkiajam investuotojui?

Pirminis platinimas simbolizuoja įmonės brandą. Būtent po šio įvykio įmonės akcijomis pradedama prekiauti biržoje. Iki pirminio platinimo akcijos priklauso tik tiems, kam jas tiesiogiai leido įsigyti įmonė. Dažniausiai tai yra siauras ratas profesionalių investuotojų, įmonės darbuotojų bei įkūrėjų. Tad pirminis viešas platinimas yra įvykis, po kurio akcijas išplatinusios įmonės dalį gali įsigyti bet kas.

Įmonės įkūrimas ir augimas iki IPO

Kiekvienos įmonės akcijos atsiranda tada, kai nauja įmonė yra oficialiai įregistruojama. Tuomet visos naujo subjekto akcijos padalinamos tarp įkūrėjų pagal tai, kiek kiekvienas jų įmoka įstatinio kapitalo. Įmonei augant, neretai atsiranda išorinio finansavimo poreikis – vien akcininkų ir iš veiklos gaunamų pinigų sparčiam augimui ne visada pakanka. Todėl įkūrėjai kreipiasi į verslo angelus ar startuolius finansuojančius fondus, siekdami pritraukti papildomo kapitalo augimui.

Šis žingsnis dar nėra viešas platinimas. Tai yra privatus siūlymas įsigyti akcijas pasirinktiems profesionaliems investuotojams. Iš esmės notarinis susitarimas tarp dviejų suinteresuotų pusių dėl nuosavybės dalies pardavimo už sutartą sumą.

Jei angelai arba fondai sutinka įmonę finansuoti, dalis įmonės akcijų parduodama privataus sandorio metu. Tokių privačių finansavimo etapų dažniausiai būna ne vienas. Per eilę metų auganti įmonė gali organizuoti kelis ar net keliolika privačių kapitalo pritraukimo etapų, kurių metu įmonės dalis (akcijos) parduodama profesionaliems investuotojams tam, kad įmonė galėtų sparčiau augti.

Augimas yra būtina sąlyga įmonėms, norinčioms išeiti iš privataus finansavimo pasaulio ir pasiekti dydį, leidžiantį organizuoti pirminį viešą platinimą.

IPO ir prekyba akcijomis

Sėkmingo augimo atveju, įmonei pasiekus pakankamą dydį, ateina diena X, kurios laukia visi įkūrėjai ir investuotojai – pirminio viešo platinimo diena. Būtent šio įvykio metu dalis įmonės yra parduodama ne tik pasirinktiems profesionalams, o visiems norintiems, ir akcijos patenka į biržą. Dėl to tiek įkūrėjai, tiek įmonės augimą finansavę profesionalai gali dalį savo turimų akcijų parduoti rinkoje bei realizuoti per daug metų uždirbtą grąža.

Smulkiajam investuotojui įmonės atėjimas į biržą leidžia tapti patinkančios įmonės bendrasavininkiu. Kadangi akcijos reprezentuoja nuosavybę įmonėje, net ir vieną akciją turintis smulkusis investuotojas jau yra vienas įmonės savininkų. Su visomis iš to kylančiomis naudomis ir rizikomis. Tad pirminis viešas platinimas suteikia galimybę visiems tapti įmonės akcininkais, dalyvauti patinkančiame versle, jį tiesiogiai finansuoti.

Pasirodymas biržoje taip pat sukuria antrinę rinką – galimybę pirkti ar parduoti įmonės akcijas per finansinius tarpininkus reguliuojamoje rinkoje. Didžioji dalis smulkių investuotojų prekiauja būtent antrinėje rinkoje ir akcijas įsigyja ne tiesiogiai iš įmonių, o iš anksčiau jas pirkusių investuotojų. Be pirminių platinimų nebūtų ir antrinės rinkos.

Reguliuojama rinka

Istoriškai viešieji akcijų platinimai yra vienas pagrindinių būdų įmonėms prisitraukti papildomo kapitalo. Būtent per juos atsirado akcijų birža – įmonės pradėjo siūlyti į jas arba konkrečius jų vykdomus projektus investuoti viešai tam, kad galėtų patenkinti kapitalo poreikius, pasidalinti rizikomis. Siekiant tokius siūlymus sureguliuoti ir standartizuoti, įsikūrė pirmosios reguliuojamos rinkos, kuriose ir pradėta prekiauti akcijomis.

Įmonė dažniausiai renkasi savo akcijas listinguoti ten, kur vykdo pagrindinę veiklą. Nes vertybinių popierių išleidimo į pirminę rinką metu įmonė siekia pritraukti kuo daugiau kapitalo. Tai lengviausia padaryti būtent namų rinkoje, kurioje turima daugiausia pasitikėjimo ir žinomumo.

Gerai funkcionuojanti kapitalo rinka, kurioje viešo platinimo metu įmonės gali sėkmingai leisti akcijas, yra turtingos ir stiprios ekonomikos atributas. Ji sukuria galimybes tiek įmonėms pritraukti pinigų, tiek gyventojams įdarbinti savo santaupas ir prisidėti prie ekonomikos augimo, stiprėjimo.

Griežti reikalavimai įmonėms

Į reguliuojamą rinką norinčioms išeiti įmonėms Europoje dažniausiai taikomi griežti reikalavimai. Tokia įmonė privalo parengti aibę dokumentų, viešai paskelbti savo audituotas veiklos ir finansines ataskaitas, išplatinti pranešimus apie save investuotojams, gauti rinkos reguliatoriaus bei biržos operatoriaus leidimus platinti savo akcijas.

Prieš atėjimą į rinką, įmonė privalo paskelbti tiek kokią dalį akcijų pasiūlys naujiems investuotojams, tiek į kokį kainų rėžį bus taikoma. Rėžis, o ne tiksli kaina, nustatomas tam, kad nebūtų prašauta su siūlymo kaina: emitentui gali atrodyti, kad kaina X yra teisinga. Tuo metu rinka gali manyti kitaip. Tad nustatant konkrečią išleidimo kainą, ji rinkai galėtų pasirodyti arba per didelė, arba per maža. Abu atvejai lemtų neefektyvų platinimą. Tuo metu organizuojant aukcioną ir leidžiant rinktis kainą tam tikrame rėžyje, padidinama maksimalaus investuotojų ir pinigų kiekio už rinkos kainą pritraukimo tikimybė.

Pirminis viešas platinimas yra rimtas reikalas, kurį įvykdyti gali ne kiekviena įmonė. Visi ribojimai ir barjerai yra sukurti siekiant užtikrinti smulkiųjų investuotojų interesus, saugumą. Norinčiai išeiti į biržą įmonei reikia dydžio, patirties, finansinių resursų ir, svarbiausia, investuotojų pasitikėjimo: jei niekas tavimi nepasitiki, niekas tavo akcijų nepirks ir viešas platinimas žlugs.

Grąža visuomet susijusi su rizika

Nepaisant visų barjerų, į pirminį viešą platinimą organizuojančias įmones investuoti gali būti rizikinga. Nes įvairios biržos ar jurisdikcijos gali taikyti mažiau griežtus reikalavimus, dėl ko jose savo akcijas platins ne pačios patikimiausios įmonės. Taip pat pirminį viešą platinimą organizuojanti įmonė dažnai bus sąlyginai jauna, sparčiai auganti. Kas sukuria tiek papildomos grąžos galimybes, tiek rizikas.

Dalį investicijų nukreipti į patinkančių įmonių pirminius viešus platinimus verta tais atvejais, kai investuotojas gerai pažįsta į biržą ateinančią įmonę. Atsirinkus teisingai ir investavus į naująjį „Apple“, per keliasdešimt metų iš kelių tūkstančių teoriškai galima uždirbti ir milijoną. Bet tokie atvejai pasitaiko retai, o juos atranda tik labai gerai įmonės specifiką suprantantys investuotojai, kuriems dažniausiai netrūksta ir sėkmės.

Vidutiniu atveju pirminį viešą platinimą reikėtų vertinti kaip įprastą investiciją. Ją atlikti galima tik tada, kai esi įsitikinęs, jog perkama įmonė atitinka tavo investavimo strategiją, turi augimo potencialą bei ilguoju laikotarpiu, tikėtina, veiks sėkmingai. Nes savo esme akcijų pirkimas per pirminį viešą platinimą nesiskiria nuo akcijų pirkimo antrinėje rinkoje. Visais atvejais perkama įmonės dalis ir tampama verslo dalies savininku.