Karjera – gyvenimo kelionė ar tikslas?

Praėjusiais metais Stanfordo universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad profesinė žmogaus sėkmė daugiau priklauso nuo jo požiūrio, o ne nuo intelekto. Tikėdami tuo, ką darome, būname atkaklesni, kūrybiškiau įveikiame problemas ir lanksčiau priimame pokyčius. Tačiau neretai nei būdama penkerių, nei penkiolikos metų dar nežinai, kuo nori būti. Taigi kaip sužinoti tikrąjį savo karjeros tikslą, ir apskritai – kaip apsibrėžti sau, kas yra sėkminga karjera?

Neturėdama svajonių profesijos vaikystėje aš ją bandydavau nusižiūrėti nuo kitų. Pavyzdžiui, dauguma mergaičių norėjo būti mokytojomis. Puiku, tuomet ir aš noriu būti mokytoja! Kai artėjant stojamiesiems vis dar sukau galvą, į kokias disciplinas susikoncentruoti, medicinos enciklopediją nupirkę tėvai pakišo mintį apie šią mokslų sritį, o draugai autoritetingai pareiškė, kad psichologija kaip tik man. Nuspręsta – bus psichologija. Paragavusi aukštosios matematikos ir neurofiziologijos mokslų supratau, kad tai nėra visai tai, ko tikėjausi. Tačiau studijas baigiau ir dirbu pagal įgytą specialybę.

Būtent studijų metais supratau, kaip svarbu pačiam rasti atsakymą į klausimą „o ko norisi man?“.  Juk nebūtina rinktis pačią perspektyviausią ar madingiausią specialybę, kad realizuotum save ir pasiektum karjeros aukštumų.

Karjeros samprata vakarų pasaulyje šiandien yra gerokai pasikeitusi. Tačiau mūsų visuomenėje vis dar populiarios kai kurios vakar dienos klišės. Esą profesinę sėkmę apibrėžia tik kopimas įsivaizduojamais karjeros laiptais į viršų, kad profesinių aukštumų pasiekia tik tie, kurie mėgsta konkuruoti  ar net nesidrovi „lipti“ per kitų galvas, kad sėkmingos karjeros sąvoka apima tik darbą, darbą ir dar kartą darbą.

Tačiau vis labiau nykstant riboms tarp darbinės ir asmeninės sferų, karjera nebesutelpa  darbinio gyvenimo ribose. Asmeninio gyvenimo pasirinkimai daro didelę įtaką mūsų profesiniam keliui, vis daugiau žmonių dirba keliose darbovietėse, derina skirtingas kompetencijas. Be to, ir įmonių struktūros darosi paprastesnės, jos tampa vis „plokštesnės“. Mažėja hierarchijos, mažėja spaudimas siekti vertikalios karjeros. Gali nutikti ir taip, kad kol planuosime ir dėliosime profesinius siekius, galiausiai paaiškės, kad tam tikros darbo pozicijos tiesiog išnyko, jų nebeliko.

Girdžiu jus sakant „jei nieko nesieksi, tai nieko ir nepasieksi“. Nebūtinai taip. Naujam požiūriui į karjerą pasitelkiamas kelionės įvaizdis – akcentuojama ne galutinio tikslo, o buvimo „čia ir dabar“ svarba. Žmonės, kurie visą laiką yra susikoncentravę siekti tikslų, gyvena ateities viltimis (po metų, penkerių, dešimties nutiks kažkas, apie ką svajojame) arba praeities pasiekimais ir pralaimėjimais. Taip gyvenant sunku įvertinti dabarties akimirką ir ja pasidžiaugti.

Ypač taikliai apie šią mūsų kartai gerai pažįstamą būseną yra pasakęs žymusis mąstytojas Laodzi: „Jei jautiesi prislėgtas – gyveni praeitimi, jei jautiesi nerimastingas – gyveni ateitimi. Tik tuomet, kai esi romus – gyveni dabartyje“.

Todėl norisi padrąsinti nerandančius savo krypties, pasimetusius, kuklius ir (dar) nemokančius konkuruoti darbo rinkos naujokus. Kad ir koks bebūtum, tavo karjeros ir gyvenimo kelias gali būti įdomus ir vertingas.