Ar gamybos sektorius pasiruošęs išbandymui tvarumu?

Lietuvos gamybos sektorius sukuria apie 20% šalies BVP, tačiau dėl imlumo žaliavoms bei energijai, susidarančių atliekų kiekių ir veiklos pobūdžio, jis taip pat atsakingas už 20% visų šalies ŠESD emisijų. Kaip sumažinti šio sektoriaus įmonių neigiamą poveikį aplinkai ir įvaldyti kitus tvarumo aspektus? Įžvalgomis dalinasi Karolina Semionovaitė, „Swedbank“ Lietuvoje Tvarumo vadovė.

Šiemet „Swedbank“ užsakymu atlikta šalies įmonių apklausa parodė, kad 43 proc. gamybos įmonių turi už tvarumą atsakingą specialistą, o 41 proc. yra pasitvirtinusios tvarumo strategiją ar kitą panašų strateginio lygio dokumentą. Palyginti su bendru verslo rodikliu, gamybos įmonės tvarumui teikia didesnę reikšmę ir taip rodo jų lyderystę tarp kitų sektorių.

„Vis daugiau įmonių tvarumo pokyčius mato kaip neišvengiamą savo veiklos dalį, kuri ne tik mažina rizikas, bet ir atveria naujų galimybių. Gamybos įmonės, kurios naudoja santykinai daug žaliavų, o jų veiklos pėdsakas dažnai yra didesnis nei kitų sektorių įmonių, šiuo atžvilgiu gali pademonstruoti reikšmingą pokytį. Vis dėlto apklausos duomenys ir reali patirtis rodo, kad neretu atveju įmonės tvarumo pokyčius įgyvendina fragmentiškai, kol kas nematuoja bendro savo veiklos pėdsako“, – pastebi „Swedbank“ atstovė.

Mažesnės emisijos ir dėmesys energijos poreikiams

Anot K. Semionovaitės, gamybos sektorius susiduria su daugybe tvarumo iššūkių, kurie reikalauja nuoseklių ir inovatyvių sprendimų. Viena svarbiausių užduočių – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas, kurios kyla  deginant kurą, naudojant transportą, perkant elektrą ir gaminant žaliavas. Emisijas svarbu skaičiuoti pagal tarptautiniu mastu pripažintą „GHG Protocol“ metodiką. Antrasis žingsnis – parengti jų mažinimo planus bei atlikti energijos efektyvumo auditą. Automatizuoti procesai ir technologinės inovacijos gali padėti stebint ir mažinant ŠESD emisijų dydį.

Be efektyvaus ŠESD emisijų valdymo, gamybos įmonėms aktuali ir teršalų problema. Norint mažinti teršalų – sieros oksidų, anglies monoksido, kietųjų dalelių, kurios dažniausiai susidaro deginant kurą, kiekį, reikėtų atlikti vidinį oro kokybės vertinimą, nustatyti taršos mažinimo priemones ir įgyvendinti oro taršos mažinimo priemones.

Kitas būtinas elementas – poreikio energijai ir energijos suvartojimo mažinimas. „Dažnai energijos kaina sudaro nemenką gaminių savikainos dalį, todėl sumažinęs suvartojamos energijos apimtis verslas pajunta greitą apčiuopiamą tiesioginę naudą. Kaip rodo banko apklausa, vienokias ar kitokias energijos efektyvumo gerinimo priemones jau yra įgyvendinusi beveik kas antra gamybos srityje veikianti įmonė“, – teigia K. Semionovaitė.

Svarbios ir žaliavos, ir procesai

Vandens poreikis gamybos sektoriuje skiriasi priklausomai nuo įmonių procesų – jis gali būti naudojamas vėsinimui, garo ar žaliavų gamybai. Be to, įmonėse susidaro nuotekos, kurios turi būti tinkamai sutvarkytos ir gali būti pritaikomos antriniam panaudojimui.

Gamybos sektoriaus įmonės yra ne tik imlios žaliavoms, bet ir generuoja santykinai didelius atliekų kiekius, kurie kartais būna ir pavojingi. „ES  jau kurį laiką kalba apie būtiną žiedinės ekonomikos plėtrą, kad būtų galima sumažinti emisijas ir atliekų kiekius. Įmonių apklausos duomenys atskleidžia, kad atliekų mažinimas ar antrinis žaliavų panaudojimas yra pagrindinė tvarumo priemonė, kurią šiuo metu yra įgyvendinę beveik 54 proc. gamybos srityje veikiančių verslų“, – teigia K. Semionovaitė.

Tvarumo siekiančios įmonės turėtų laikytis atliekų tvarkymo prioritetų hierarchijos, kuri apima (pradedant labiausiai siektinu pasirinkimu) atliekų vengimą ir jų susidarymo mažinimą, pakartotinį atliekų panaudojimą, atliekų perdirbimą, energijos atgavimą iš atliekų (jas deginant) bei atliekų šalinimą.

Norint efektyviau valdyti išteklius ir žaliavas, mažinti emisijas ir energijos suvartojimą, reikėtų pasitelkti ne tik neigiamo poveikio mažinimo įrankius, bet ir didinti produktų ilgaamžiškumą, skatinti jų atnaujinimą, pernaudojimą ir pergaminimą. Verslo modelį reikėtų sustyguoti taip, kad produktų dizainas būtų kuo tvaresnis, jų vartojimo ciklas – kuo ilgesnis, o veiklos poveikis ekosistemoms ir bioįvairovei – kuo mažesnis.

„Swedbank“ apklausos duomenys rodo, kad per artimiausius 3 metus 40 proc. gamybos įmonių ketina diegti pokyčius, kurie sumažintų dabartinių jų gaminamų produktų poveikį aplinkai. Į naujų, tvaresnių produktų sukūrimą ketina investuoti net 46 proc. šioje srityje veikiančių įmonių”, – sako K. Semionovaitė.