Kiek kainuoja delsimas pereiti prie žaliosios transformacijos

Kaip ir kiekvienais metais, šių metų sausį pasaulio elitas rinkosi Davose, 1560 metrų aukštyje Šveicarijos Alpėse įsikūrusiame kurorte. Tačiau šiemet pasaulio ekonomikos forumas dalyvius pasitiko ne apsnigtomis kalnų viršūnėmis, o negyva ruda žole apaugusiomis Alpėmis – priminimu, kad klimato kaitą ignoruoti tampa vis sunkiau.
 
Bandant įveikti klimato kaitos sukeltus iššūkius, visame pasaulyje buvo pristatyta gausybė iniciatyvų ir susitarimų – nuo JAV ir Kinijos žaliųjų transformacijų iki ambicingo Europos žaliojo kurso, kuriuo siekiama, kad Europos Sąjunga taptų neutrali klimatui dar iki 2050 metų.
 
Visgi kaip šalutinį žaliosios transformacijos poveikį Europos Centrinis Bankas įvardija „žaliąją infliaciją“, kurią gali patirti šalys, kurios yra itin priklausomos nuo iškastinio kuro arba vis dar delsia pereiti prie žaliųjų alternatyvų.
 
Žalioji infliacija dažniausiai apibūdinama kaip infliacinis paklausos šokas, kuris kyla dėl perėjimo prie žaliųjų alternatyvų. Šalia to yra išskiriamos ir dar kelios panašios infliacijos rūšys: „klimato infliacija“ − kai kainos kyla dėl vis dažnesnių ir daugiau žalos pridarančių ekstremalių gamtos reiškinių bei „iškastinio kuro infliacija“, kai spaudimas kainoms atsiranda dėl priklausomybės nuo iškastinio kuro.
 
Įmonėms bei namų ūkiams vis dažniau renkantis žaliąsias alternatyvas, žalioji infliacija atsiranda dėl paklausos, kuri yra didesnė nei pasiūla. Didelė dalis žaliųjų technologijų gamyba priklauso nuo metalų bei mineralų, tad jų paklausa auga. Tačiau pasiūla prisitaiko lėtai, o tai ir lemia didžiosios dalies mineralų kainos padidėjimą. Ne paslaptis, kad metalų gavyba dažnai nėra aplinkai draugiškas procesas, kuris stabdomas ir dėl aplinkosauginių reikalavimų. Negana to, metalų gavybai reikia ir didelių investicijų, o naujų projektų įgyvendinimas užtrunka ne vienerius metus.
 
Dėl išaugusios paklausos didelė dalis metalų ir mineralų brangsta. Pavyzdžiui, lyginant su 2019 metais, vario, kobalto bei aliuminio kainos išaugo daugiau nei 40 proc., tuo tarpu nikelio – beveik padvigubėjo.
 
Ir nors nėra lengva apskaičiuoti potencialų žaliosios infliacijos mastą, keletas tyrimų jau yra atlikta. Pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) atliktas tyrimas rodo, kad norėdami ketvirtadaliu sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje, palyginus su dabartiniu lygiu, trumpuoju laikotarpiu matytume 0,1–0,4 procentinio punkto aukštesnę pasaulinę metinę infliaciją.
 
Visgi, TVF taip pat skaičiuoja, kad delsimas pereiti prie žaliųjų produktų gali prisidėti prie net 3 kartus didesnio infliacijos šoko ir prie dabartinės pasaulinės metinės infliacijos pridėti po 0,3-1,2 procentinio punkto kasmet.
 
Maždaug dviejų penktadalių tiekimo grandinėse sukuriamos taršos būtų galima išvengti pasitelkiant sąlyginai nebrangias ir prieinamas priemones, tokias kaip žiedinės ekonomikos principus, efektyvumo gerinimą ir atsinaujinančią energetiką. Taigi, remiantis Pasaulio ekonomikos forumo ir „Boston Consulting Group“ skaičiavimais, kainos galutiniam vartotojui padidėtų tik 1-4 proc. vidutinės trukmės laikotarpiu, jei įmonės taip pat orientuotųsi į efektyvumo gerinimą.
 
Keletas kitų atliktų tyrimų taip pat pabrėžia ne tik efektyvumo gerinimo bei resursų taupymo svarbą, bet nurodo ir fiskalinės politikos įtaką, kuri gali padėti sumažinant kainų padidėjimo naštą namų ūkiams.
 
Tampa aišku, kad žaliosios infliacijos spaudimas gali būti itin nevienodas skirtingose šalyse. Tai priklauso ne tik nuo jau padaryto progreso pereinant prie žaliųjų alternatyvų, bet ir esamos priklausomybės nuo iškastinio kuro.
 
Lietuvoje investicijos į atsinaujinančią energetiką gerokai atsilieka, palyginus su Šiaurės šalimis − atsinaujinanti energija sudaro mažiau nei trečdalį visos suvartojamos energijos šalyje. Tai reiškia, kad turės būti užbaigtas dar ne vienas atsinaujinančios energetikos projektas, jeigu norime ne tik pasiekti išsikeltus tikslus, bet ir išvengti žaliosios infliacijos nagų.