Vėžiui gydymo ieškantis mokslininkas: mūsų šalies požiūris į mokslą – keistokas, plytų klojėjai Lietuvoje gyvena geriau

Su vyresniuoju mokslininku, biochemiku ir bioinformatiku, dr. Jonu Cicėnu susėdome pasikalbėti apie tai, kodėl jis po ilgų metų užsienyje sugalvojo grįžti į Lietuvą. Ankstesniuose interviu jis tvirtai tikino, kad į Lietuvą niekada negrįš, o jo moksliniai tyrimai itin vertinami Vakarų valstybėse. Čia labai tiktų lietuvių liaudies patarlė: „nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti“. Ir išties, Lietuvą garsinęs mokslininkas, kaip pavasarį po klajonių sugrįžtantys paukščiai, namų lizdelį pagaliau ėmė kurti Lietuvoje. Tačiau ir čia jo ambicijos didžiulės – prieš porą mėnesių įkūrė įmonę, kurioje žada ieškoti vaistų, stabdančių vėžinių ląstelių gyvybingumą.

Ilgai mylėjusi Šveicarija mokslininką „išspyrė“ 

Baigęs magistrantūros studijas dr. J. Cicėnas iš Lietuvos išvyko dar 1999-aisiais. Kaip pasakoja jis, į užsienį gynė noras gauti gerą išsilavinimą, dirbti su naujausiomis technologijomis ir įgyti žinių srityse, kurios Lietuvoje buvo tyrinėjamos menkai. Žingeidumas lėmė, kad dr. J. Cicėnas atsidūrė Šiaurės Karolinoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kur gavo vietą doktorantūroje. Visgi, čia išbuvo neilgai – jo mylimoji negavo vizos, tad pradėtus mokslus JAV po dviejų semestrų teko palikti.

Vis dėlto, Lietuva mokslininko grįžti neviliojo, jis galimybių toliau ieškojo Miunchene, Vokietijoje, tačiau ir čia ilgai neužsibuvo. Galiausiai dr. J. Cicėnas atvyko į Šveicariją, kur Bazelio universitete 2004 m. gavo biochemijos mokslų daktaro laipsnį. Vis dėlto, nuogąstauja jis, iš pradžių svetingai priėmusi Šveicarija mokslininko pasilikti visam laikui nepanoro – čia jis darbavosi iki 2017-ųjų. Palikęs Šveicariją mokslininko duoną jis dar trumpą laiko tarpą krimto Austrijoje, kol galiausiai gavęs penkerių metų kontraktą sugrįžo į Lietuvą. Čia jis ir pasiliko, o dabar skaičiuoja jau šeštus metus.

„Visi žmonės, kurie su manimi susipažįsta, klausia: kodėl išvažiavai iš Šveicarijos? Taip, Šveicarijoje „į rankas“ gaudavau 6,6 tūkst. frankų per mėnesį, taip pat 13 mėnesio algą, kaip priedą. Kai grįžau į Lietuvą, būdamas vyr. mokslininku, faktiškai vienu iš aukščiausių, ką įmanoma pasiekti moksle, gavau apie 1 tūkst. eurų „į rankas“. Vos galėjau galą su galu sudurti – plytų klojėjai uždirba daugiau, nes mūsų šalies požiūris į mokslą yra keistokas. Bet kodėl aš grįžau, tai čia yra būtent dėl pačios Šveicarijos. Ten labai greitai tampi per brangus, nes pagal įstatymus alga ten yra skaičiuojama pagal tavo metus, su amžiumi vis brangsti ir brangsti, plius pagal laiką, kada apsigynei ir tapai mokslininku. Bet jeigu esi ne šveicaras ir kokios nors nišos greitai nesurandi, o tiesiog domiesi mokslu, tampi per brangus.

O per brangus kodėl? Net jeigu aš pats sakyčiau, kad aš dirbsiu pigiau, jie neturi teisės man mažiau mokėti, nes įsivaizduokite situaciją moksle – čia nėra kaip versle, kad uždirbu ir galiu mokėti, kiek noriu, – ten rašome [mokslinius darbus, aut. past.] ir gauname finansavimą, grantus. Todėl aš puikiai suprantu mokslininką, kuris verčiau norės samdyti jauną bernioką, galintį dirbti 2,5 metų, vietoje manęs, kuris pagal [privalomą mokėti] algą galės dirbti tik pusę metų. Todėl mes patampame per brangūs. O kodėl vietoje Šveicarijos nepasirinkau kokios nors kitos šalies, o Lietuvą? Dėl šeimyninių priežasčių reikėjo grįžti, o po to užstrigau. Ir kartais sakau, kad ne visai ją [Lietuvą] myliu, bet, pasirodo, myliu ją užtektinai, kad bandysiu ir verslą daryti, ir su kolegijom dviem kalbu dėl dėstymo ten. Vis dėlto, panašu, kad aš šitoj mūsų šaltoj šaly liksiu jau dabar“, – juokiasi mokslininkas.

Įkūrė įmonę 

Tad būtent naujai kuriamas verslas ir yra nauja mokslininko varomoji jėga. Tiesa, ir verslas susijęs su sritimi, kuria mokslininkas domėjosi ištisus metus: „Grįžau į Lietuvą, truputį užsiėmiau lietuvišku mokslu, pamačiau, kad man nebuvo pakeliui – su vakarietišku mokslu dar kol kas nesulyginama. Po truputį, darydamas įvairius dalykus, vis dėlto supratau, kad aš norėčiau savo seną svajonę įgyvendinti – dirbti su kinazių inhibitoriais.“

Kinazės – fermentai, kurie fosforilina baltymus, t. y. perneša fosforo grupę į baltymo amino rūgštį. Yra 3 amino rūgštys – serinas, treoninas ir tirozinas – kurios gali būti fosforilintos. Po šios cheminės reakcijos, aiškina mokslininkas, pasikeičia baltymo amino rūgšties masė ir visa jo trimatė struktūra: „Tada tas baltymas, kadangi jam su fosforilinimu duotas įsakymas, pradeda daryti tai, ką jam iš tikrųjų reikia.“ Įvairių baltymų kinazės svarbios ląstelės ciklo reguliavimui, signalų perdavimui, ląstelės augimo ir mirties procesams. Vis dėlto, sergant vėžiu baltymų kinazių reguliavimas sutrinka – pasikeičia jų raiška arba jos mutuoja. Tad čia į pagalbą skuba kinazių inhibitoriai, blokuojantys jų aktyvumą.

„[Sergant vėžiu] labai dažnai būna, kad tų kinazių arba būna per daug, arba jų būna per mažai, arba labai dažnas dalykas, kad jos mutuoja. Tai reiškia, kad pasikeičia jų struktūra ar dar kažkas, ir tada jos gali arba visai neatlikti savo funkcijos, arba kaip tik ją atlikti nenormaliai. Labai senas pavyzdys, ir būtent pats pirmas kinazių inhibitorius, yra glivekas (glivec), kuris buvo patvirtintas 1998 metais, jį atrado „Novartis“. Jis faktiškai išgydo 95 proc. chroniškos mielominės leukemijos pacientų, nes 95 proc. tų pacientų turi tokią problemą – jų organizme yra atsitikusi labai įdomi mutacija, kurios metu susijungia du baltymai – BCR ir ABL, ABL yra kinazė ir ji normaliai viską tvarko, kaip ir turėtų būti, bet tame vėžyje ji pasidaro pastoviai aktyvi. Tai reiškia, kad ji pastoviai nė iš šio nė iš to fosforilina kitus baltymus, o jie tada daro savo dalykus, kurių neturi daryti – ląstelės nesivysto taip, kaip turi vystytis, patampa nereikalingu šlamštu. Dėl to žmonės suserga ta liga. Tai tas inhibitorius yra molekulė, kuri užtildo ABL kinazę, nes inhibuoti, tai reiškia priversti nustoti daryti tai, ką darai. Tada ji nebedaro nesąmonių ir automatiškai žmonės pasveiksta“, – aiškina mokslininkas.

Iš viso, teigia pašnekovas, kinazių yra apie 500, o kinazių inhibitorių FDA (angl. Food and Drug Administration), JAV maisto produktų ir vaistų kontrolės administracija, yra patvirtinusi apie 80. Tad, aiškina dr. J. Cicėnas, potencialas darbuotis šioje srityje mokslininkams – didžiulis. „Aš nutariau užsiimti CDK kinazėmis, reguliuojančiomis ląstelės ciklą, kurios yra priklausomos nuo ciklinų – baltymų, prie kurių prisijungusios jos tampa aktyviomis. Tai įsivaizduokite, jeigu ląstelės ciklas yra nenormaliai reguliuojamas, tos kinazės vėlgi daro nesąmones – neišsivysto į tai, ką turi daryti. Iki šiol visi patvirtini vaistai yra prieš CDK 4 ir 6 kinazes, o kol kas visoms kitoms, kurių yra 21, jokių patvirtintų vaistų nėra. Tai mano tikslas būtų ieškoti vaistų kitoms kinazėms, nepatvirtintoms. O kitas dalykas, tie vaistai yra klasikiniai, jau gerai žinoma jų veikimo pusė, bet jie kartais gali neveikti, jeigu šios kinazės mutuoja. Todėl norėčiau ne tik ieškoti kitų kinazių, bet kitų vietų, kaip tie inhibitoriai veiktų ne tradiciškai, o truputį kitaip, kad jiems netrukdytų mutacijos ar kiti procesai. Taip pat galvoju ir apie kitą sritį. Kaip aš minėjau, yra baltymai ciklinai, kurie kimba prie šitų kinazių ir jas aktyvuoja, tai įsivaizduokit, jeigu mes vietoje to ciklino priklijuojame peptidą ir jis daugiau nebegali prilipti prie kinazės ir ją aktyvuoti, tai reiškia, ji bus neaktyvi. Tai jau yra truputį iš dalies atidirbta terapija, bet ne iki galo. Dar yra visokių nišų, kuriose galėtų dirbti mano kompanija“, – ateities darbų vizija dalijasi dr. J. Cicėnas.

Tai, kaip sako jis, mokslinė sritis, galinti ne tik pasiekti mokslinius laimėjimus, bet ir atnešti milijardus eurų. Vis dėlto, tyrimai šioje srityje gali trukti net 7–8 metus. „Nes mes pirmiausia vaistus išbandome ant ląstelių, tada ant pelių, kurios turi žmogaus vėžį, bet neturi imuniteto, todėl į jas galima suleisti žmogaus ląstelių ir po to bandyti vaistus. Tai čia tik pirmos dvi stadijos, o po to būna vadinami klinikiniai tyrimai, turintys tris fazes. Pirmose dviejose fazėse galima išbandyti ant 20 žmonių, bet trečia fazė jau kalba apie šimtus žmonių, o tai, aišku, kainuoja labai didelius pinigus ir užima laiko. Tai normaliai, vidutiniškai skaičiuojant, tokių kompanijų pelnas prasideda po 7–8 metų“, – pasakoja tyrėjas. 

Šiam verslui vystyti, skaičiuoja mokslininkas, reikia apie pusės milijono eurų. Nors jo įkurtai įmonei „CDKjc“ beveik 2 mėnesiai ir veikla tėra pradinėje stadijoje, mokslininkas rankų sudėjęs nesėdi – kuria internetinį puslapį, šiuo metu laukia finansavimo iš startuolių ekosistemos vystytojo „Baltic Sandbox“, dalyvavo „Swedbank“ organizuojamoje verslo skatinimo programoje „Verslo akademijos“ sprintas, tuo pat metu vysto ir kitas idėjas, galinčias prisidėti prie mokslinių tyrimų finansavimo. 

„Kompanija turi gyventi, tai kita strategija yra, kad mes tų inhibitorių, tų molekulių, atrasime žymiai daugiau negu po to įsitikinsime, kad jos veikia žmonėms. Kitaip sakant, jau pirma ir antra fazė gali atkristi, bet ląstelėse vis tiek jie puikiai veikia. Tai šitą produktą mes puikiai galime parduoti mokslininkams, kurie tiria tas kinazes. Tai antrinė strategija yra nepasisekusius inhibitorius, išbandžius ant ląstelių ir įsitikinus, kad jie bent tokioje stadijoje veikia, pardavinėti kaip reagentus mokslininkams. Tai užimtų iki metų, būtų greitas pirminis pelnas ir visa kita. Tai yra toks dalykas, kas jau pradėtų veikti. O pats lengviausias, kuriuo aš užsiimsiu tikriausiai nuo Naujų metų, tai mokymai. Mokysime bioinformatikos, informatikos, apie vaistus, vėžį ir visa kita. Žinoma, tai bus apmokami kursai. Jau dabar aš užsiregistravau, kad mano UAB yra teikiantis tokias paslaugas Švietimo ministerijos registruose, kad netgi tie, kurie pas mane norės mokytis, gali nebūtinai patys mokėti už kursus, o gauti finansavimą arba iš Užimtumo tarnybos, arba iš organizacijos, kuri vadinasi „Kursuok“, – planais dalijasi mokslininkas.

Būti mokslininku svajoja nuo septynerių 

Noras tapti mokslininku dr. J. Cicėną lydi nuo pat vaikystės: „Aš nuo 7 metų svajojau būti biologu ir mokslininku, bet visada ta svajonė buvo zoologija, tiesiog gyvūnėliai, gražu, visa kita. Bet paskui, magistrantūros laikotarpiu, kai aš ieškojau kažkokį įdomesnį, rimtesnį darbą padaryti, susipažinau su žmonėmis iš Biochemijos instituto, kuris dabar Gyvybės mokslų centrui priklauso, ten savo magistrinį ir dariau, pas prof. dr. Navakauskienę, dr. Valių, kurie būtent dirbo su kinazėmis.“ 

Štai čia ir prasidėjo kelionė kinazių pasaulyje. Mokslininkas pasakoja, kad jį sudomino tai, kaip šie fermentai valdo ląstelės ciklą, mirtį ir gyvybę. Tai, kaip sako jis, sukėlė didžiulę nuostabą ir susižavėjimą. 

„Tai doktorantūrą irgi radau toje srityje. Taip gavosi, kad aš doktorantūrą pradėjau Amerikoje, tame fundamentaliame moksle, kuris tyrė, ką būtent daro tos kinazės, kaip jos veikia ląstelę, viskas labai gražu ir t. t., bet dėl šeimyninių priežasčių aš nutariau grįžti į Europą ir ten, būtent Bazelyje, radau grupę, kuri domėjosi kinazėmis, bet būtent vėžyje, grynai klinikinė biologija, kaip tos kinazės ten veikia. Tai per tuos laikus aš ir sužinojau apie ta gliveką, kaip iš tikrųjų tie kinazių inhibitoriai gali būti naudojami kaip vaistai ir nuo tada žavėjausi šiuo dalyku, daug straipsnių prirašiau. Iš tikrųjų buvo mintis, kad jeigu turiu kitokių idėjų, nei mūsų didžiosios kompanijos daro, tai galbūt man irgi reikia pabandyti rasti savo nišą. Kinazių inhibitorių pavertimas vaistais tokioms kompanijoms kaip „Pfizer“, „Novartis“, „AstraZeneca“, grandų grandams, milijardieriams, žinoma, yra žymiai paprastesnis, nes jiems pinigai yra ne problema. Bet jie neturi tikslo kažką labai stebuklingo išradinėti, jie pagal protokolą dirba, nes jeigu mes kalbame apie tas pačias CDK 4 ir 6 paverstas vaistais, tai yra labai nedidelis spektras vėžių, kuriuose jiems pasisekė, ten jie iš karto pamatė, kad uždirbs tuos savo papildomus milijardus ir viskas – jie per daug galvos nesuka. Bet kadangi aš visą laiką domėjausi žymiai platesniu spektru vėžių, daug esu žmonėms padėjęs, tai aš matau, kad net ir tuos inhibitorius, kuriuos naudoja „Pfizer“ ar „Novartis“, būtų galima panaudoti kai kuriuose kituose vėžiuose, kur dabar jie nėra naudojami“, – pasakoja mokslininkas.

Pasiteiravus, kodėl didžiosios kompanijos nėra pasiryžusios vaistų poveikio išbandyti su kitomis onkologinėmis ligomis, pašnekovas svarsto, kad jos užtektinai uždirba iš to, kas šiuo metu yra rinkoje. O norint vaistus pritaikyti kitoms ligoms gydyti, visą tyrimo procesą reikia atlikti iš naujo. Tai – papildomi kaštai ir laiko sąnaudos. 

„Tie patys pagrindiniai vėžiai yra tie, kurių daugiausiai, šimtais tūkstančių pasaulyje serga, tai dažniausiai būna krūties, storojo žarnyno, kasos vėžys. Į tuos dažniausiai didelės kompanijos pirmiausiai ir atkreipia dėmesį. Žinote, kompanijai visada pirmasis klausimas yra toks: „kas bus jūsų klientai?“ Tada automatiškai ir skaičiuojama, kad jeigu pas mane klientų bus bent jau pusė milijono, tai daugiau šansų, negu bus tik 10 tūkstančių. O aš ne vien dėl pinigų gyvenimą gyvenu. Mokslininkas yra mokslininkas – mes visada keistoki. Tai čia viena pusė. Bet kita pusė, net ir apie pinigus kalbant, tai ir labai gerai, kad ne viską nori apglėbti šitie didieji banginiai, nes mes tada visai šansų neturėtume. Tos ligos retos ar ne retos, pasaulyje, vis dėlto, yra užtektinai pacientų, kurie susidomi. Taip kad aš manau, kad įlindimas į mažą nišą yra kaip tik mūsų mažiukų vienintelis šansas“, – šypteli jis. 

Mokslininkas pabrėžia, kad nors tokie vaistai ir būtų proveržis medicinos srityje, visiškai išgydyti vėžio jie nebūtų pajėgūs. Kinazių inhibitoriai veikia panašiai kaip insulinas – sergantys cukriniu diabetu kasdien turi vartoti insuliną, siekiant ligą kontroliuoti, tačiau tai reiškia, kad kontroliuodamas būklę žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Tad taip ir su kinazių inhibitoriais. Visgi, tokio tipo vaistai kainuoja žvėriškus pinigus. 

„Mėnesiui, apie 30 tablečių, kainuoja 7–9 tūkst. dolerių. Kodėl? Žmonės, kurie skiepų bijo ir tiki, kad žemė plokščia, kalba, kad juos apgaudinėja farmacinės įmonės. Bet esmė yra tokia, kad pagaminti, ypač kai medžiagos yra mažos molekulės, galima už 90 dolerių, bet pagalvokite, kiek reikia praeiti vaistų sukūrimo procese – pirmiausia ląstelės, po to pelės, tada vieni žmonės, antri, treti žmonės, tada dar turi patvirtinti FDA, o galų gale, net po patvirtinimo, turi būti padaryta 4 stadija, tiriant kokius 4–5 tūkst. žmonių. Nepamirškime, kad kai kurie vaistai ir atkrenta, tai kompanijos gi ir yra ne altruistai – jos turi uždirbti. Čia ne dėl to, kad apgauti nori, čia yra realybė, viskas turi atsipirkti“, – aiškina jis.

Kviečiame susipažinti su „Swedbank“ Verslo akademija