Ar pinigų politikos užteks suvaldyti koronos pasekmėms?

„We are not here to close credit spreads”. Ši vakarykštė (kovo 12 d.) Europos centrinio banko prezidentės Christine Lagarde frazė gali įeiti į istoriją taip, kaip įėjo Mario Draghi „whatever it takes“. Kol madam C. Lagarde kalbėjo, Italijos skolinimosi kaina praktiškai padvigubėjo. Neaišku, ar toks komunikacijos faux pas buvo iš didelio nepatyrimo centrinių bankų komunikacijoje, ar genialus žingsnis, norint priversti finansų ministrus šį pirmadienį imtis realių ir rimtų priemonių.

Nežiūrint į finansų rinkų supanikavimą, ECB pateiktos priemonės yra teisingos ir nukreiptos ten, iš kur kils didžiausios bėdos. Tiesiog visi, turbūt, tikėjosi kažko daugiau. Be to, panašu, kad jos frazę rinkos interpretavo taip − ECB nėra pilnai pasiryžęs gelbėti atskiras šalis, jei kils euro skilimo tikimybė. Šita baimė smarkiai pervertinta, tačiau tuo metu, kai rinkoms labai reikia nuraminimo, ECB to padaryti nepavyko.

Tiekimo grandinės sutrūkinėję, renginiai atšaukiami, žmonių judėjimas daug kur apribotas. Atmetus elementarų nepatogumą, tai turės didelių ekonomių pasekmių. Laiko klausimas, kada įmonės susidurs su vėluojančiais mokėjimais ir pinigų srautų problemomis, joms gali pasidaryti sunku dengti kreditus, mokėti atlyginimus.

Didelė dalis verslų Europoje, pasaulyje ir Lietuvoje neturi sukauptos finansinės pagalvės, kad galėtų išgyventi du ar tris mėnesius negaudamos pajamų. Su kiekviena diena didėja atleidimų ir bankrotų tikimybė. Todėl yra kritiškai svarbu užtikrinti sklandų pinigų judėjimą ir visos priemonės, kurios gali padėti verslams ir namų ūkiams susidoroti su pinigų srautų problemomis trumpuoju laikotarpiu, yra sveikintinos. Nes virusas praeis, o nedarbas gali likti.

ECB būtent šias problemas ir bando spręsti, skirdamas papildomus 120 mlrd. eurų pirkti vertybiniams popieriams. Šita programa turėtų būti lanksti ir laiko, ir panaudojimo perspektyvose. Tikėtina, kad šios lėšos bus greitai išnaudotos, o ne paskirstytos laike. Ir priešingai nei Lagarde sakė, jos gali būti panaudotos uždaryti palūkanų skirtumams, tačiau visų pirmiausia − naudojamos likvidumui įmonių obligacijų rinkose palaikyti.

Blogiausia, kas dabar gali nutikti, tai likvidumo krizė. Tai yra, tokia situacija, kai dėl baimės, stengiantis apsaugoti savo turtą, niekas nebedrįsta skolinti niekam. Todėl ECB vakar (kovo 12 d.) stengėsi sukurti ypatingai saldžias paskatas nenustoti skolinti. ECB suteikinės paskolas bankams už -0.75 proc. palūkanas su sąlyga, kad tie pinigai bus išskolinti verslams, ypač mažiems. De facto subsidija ir arbitražo galimybė bankams, kurie pakankamai skolins.

Deja, kaip akcentavo ir C. Lagarde, palankių sąlygų baimės akivaizdoje gali būti negana, todėl jos kvietimas Europos vyriausybėms perimti riziką ir vienaip ar kitaip garantuoti šiuo metu išduodamas paskolas verslams yra labai laiku ir vietoje. Kapitalo reikalavimų sušvelninimas taip pat padeda, ypač kalbant apie silpnesnius pietų Europos bankus. Tai atriša bankams rankas daugiau skolinti, tačiau išlieka klausimas − ar bus norinčių prisiimti riziką.

Tokiose situacijose centrinių bankų įrankių arsenalas yra ribotas. Visas pasaulis stebės šio pirmadienio finansų ministrų susitikimą su tikėjimu, kad Europa pagaliau pabus iš miego.

Mokesčių mokėjimo atidėjimas, tikslinės subsidijos sektoriams, kurie šiuo metu yra visiškai išjungti, užimtumo subsidijos. Visos priemonės, kurios užtikrina trumpojo laiko verslų ir darbo vietų išsaugojimą, dabar yra geros ir būtinos. Verta pagalvoti ir apie tolimesnę ateitį, vyriausybės turėtų išplėsti savo investicines programas tam, kad atstatytų paklausą, kuri neabejotinai smuks.  

ES turėtų suspenduoti bet kokių fiskalinių taisyklių galiojimą, kol nesibaigs nepaprastoji padėtis. Telieka tikėtis, kad Europos politikos vykdytojai maloniai nustebins. Ir šioje situacijoje daug mažesnė blogybė yra persistengti ir padaryti per daug, nei padaryti per mažai.