Vaikas patyčių spąstuose: ką daryti? | Pataria vaikų psichiatrė

Net 9 iš 10 tėvų mano, kad patyčios yra paplitusios aplinkoje, kurioje jų vaikai leidžia laiką, parodė „Swedbank“ užsakymu atlikta Lietuvos tėvų apklausa. Apie tai, kas yra patyčios, ir ką daryti, kai vaikas susiduria su patyčiomis, savo mintimis dalijasi gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jovita Anikinaitė, VšĮ „Kultivuoti“ vadovė.

Kaip atpažinti patyčias?

Patyčios – tai yra nepageidaujamas, agresyvus, kartais net smurtinis elgesys tarp vaikų, kuriam yra būdingas pasikartojimas. Toks elgesys kartojasi mažiausiai du kartus per mėnesį, bet dažniausiai – iki kelių kartų per savaitę. Be to, patyčių elgesys taip pat būna tikslingai nukreiptas į konkretų vaiką ir yra tyčinis.

Patyčių atveju tarp vaikų egzistuoja galios pranašumas. Tai gali būti fizinė, intelektinė, materialinė, psichologinė ar socialinė galia, o vaikas, kuris kursto patyčias, paprastai visuomet yra kuo nors pranašesnis už tą, kuris jas patiria. 

Patyčios būna įvairių formų: žodinės, fizinės ir socialinės. Tai ir užgauliojimai, prasivardžiavimas, įžeidinėjimas, keiksmažodžiai, ir pastumdymai, spardymai, mušimas, tampymas už plaukų ir t.t. Patyčios gali įgyti ir subtilias socialines formas – ignoravimą, mobingą, diskriminaciją, pasitaiko ir grasinimų susidoroti, todėl į problemą negalima žiūrėti pro pirštus.

Kodėl kyla patyčios? 

Esminė patyčių priežastis yra pačių vaikų patirtys. Dažnai iš kitų vaikų tyčiojasi tie, kurie patys yra patyrę ar netgi šiuo metu patiria patyčias.

Tarp priežasčių taip pat minimas smurtas artimoje aplinkoje, apleistumas, socialinė atskirtis, psichologinės traumos, netektys, skyrybos. Susidūrę su tokiomis patirtimis ir nepatyrę artimojo rūpesčio, vaikai susiformuoja ydingus socialinius įgūdžius.

Prisikaupia įvairių nemalonių jausmų: pyktis, nusivylimas, liūdesys. Šie jausmai vaikui nepatinka, tačiau pakeisti situacijos, atrodo, neįmanoma. Vaikas nežino, ką su tais jausmais daryti, nesugeba jų išreikšti, todėl išlieja juos santykiuose su bendraamžiais.

Blogiausia, ką gali atnešti patyčios – tai fizinė agresija, o taip pat agresija, nukreipta į save, savęs žalojimasis, piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, depresija ir suicidinės mintys. Įtariant tokius požymius, su specialistu konsultuotis patariama nedelsiant. 

Patyčios veši internete 

Bene labiausiai paplitusios yra žodinės patyčios, tačiau vis dažniau jos įgyja kombinuotą formą – tyčiojamasi ir žodžiu, ir veiksmu, ir interneto erdvėje. Patyčios socialiniuose tinkluose šiuo metu neramina daugelį vaikų psichinės sveikatos specialistų. Tarp vaikų populiariuose socialiniuose tinkluose „Facebook“, „Instagram“, „Discord“, „TikTok“ patyčios plinta itin sparčiai – statistika rodo, kad apie 30 proc. mokyklinio amžiaus vaikų patiria patyčias internete.

Interneto patyčios pasižymi tuo, kas, lyginant su kitomis patyčių formomis, jos gali plisti eksponentiškai, jas sunku suvaldyti ir, atrodo, kad joms nėra galo. Be to, vaikai, kurie kursto ar įsitraukia į patyčias internete, jaučiasi saugesni tai darydami virtualiai nei realiame gyvenime. 

Didelė įtakos interneto patyčių populiarumui turėjo ir pasaulinė COVID-19 pandemija, kai vaikų mokslas ir gyvenimas persikėlė į kompiuterio ekraną.

Ką daryti susidūrus su patyčiomis?

Priklausomai nuo to, kokio stiprumo yra patyčios (ir jei nejaučiate baimės ar fizinio pavojaus), pirmiausia galite pabandyti išspręsti problemą patys. Skriaudėjas nori, kad reaguotumėte, jo tikslas – atimti iš jūsų galią, priversti jus liūdėti ir bijoti. Tad jei gebėsite tvirtai atstovėti ir parodyti, jog nekreipiate dėmesio, parodysite jam, kad nesate liūdnas ir išsigandęs, ir nueisite į šalį, jis, tikėtina praras susidomėjimą. Taip pat labai svarbu nelikti vienam ir pasipasakoti apie tai, jei ne suaugusiam, tai bent draugui. 

Žinoma visi šie veiksmai nepašalins tų jausmų, kuriuos iš tiesų jaučiate viduje: nerimo, baimės, nusivylimo, pykčio. Tad svarbu turėti saugią aplinką, būdą ar saugų žmogų, kuriam galite papasakoti apie tai, kaip jaučiatės. Jei sunku ar nedrąsu kalbėti, galima įvykius ir tai, kaip dėl jų jaučiatės tiesiog užrašyti į sąsiuvinį ar užrašų knygelę. Svarbu leisti tiems jausmas kažkokiu saugiu būdu „išeiti“ iš jūsų vidaus.

Jei patyčios nesiliauja ilgą laiką arba jums gresia fizinis pavojus, nedelsdami pasikalbėkite su patikimu suaugusiuoju – tėvais, globėjais, mokytoju ar mokyklos psichologu/socialiniu darbuotoju. Tiksliai papasakokite, kas atsitiko, kas tyčiojosi, kur ir kada tai įvyko, kiek laiko tai tęsiasi ir kaip dėl to jaučiatės. Suaugusiųjų darbas yra padėti užtikrinti jūsų saugumą. Jūs nusipelnėte jaustis besąlygiškai saugus psichologiškai ir fiziškai, o tie, kurie kelia grėsmę šiam saugumo jausmui, turėtų būti sustabdyti.

Susidūrę su patyčiomis internete, nereaguokite ir nesileiskite provokuojami. Išsaugokite kibernetinių patyčių įrodymus ir apie tokias patyčias praneškite suaugusiajam, kuriuo pasitikite.

Pasitikėkite savimi ir jokiu būdu neleiskite sau galvoti, kad besityčiojantis iš jūsų, jūsų išvaizdos, kitų savybių, aprangos ar pomėgių skriaudėjas yra teisus. Niekas neturi teisės kritikuoti ir šaipytis iš mūsų kūno, socialinės padėties ar kitų savybių, kurios nuo mūsų nepriklauso ir nekenkia kitiems.  

Iššūkiai tėvams 

Tėvai, kurie įtaria, kad jų vaikas susiduria su patyčiomis, taip pat patiria įvairių iššūkių – jie gali jausti nerimą, nepasitikėjimą savo jėgomis, savivertės sumažėjimą. 

Dažnai tėvams nėra lengva rasti žodžių pokalbiui pradėti. Jie gali nerimauti dėl to, ką sužinos, dėl to, kad bus atstumti, dėl to, kad nežinos, kaip savo vaikui padėti. Egzistuoja gėda dėl galimos aplinkinių reakcijos – mokyklos ar tėvų bendruomenės. 

Dar daugiau baimių gali patirti tie tėvai, kurių atžalos kursto patyčios, nes tuomet toks vaikas yra laikomas blogai išauklėtu, o jo tėvai vertinami, kaip nemokantys auklėti. Iškyla stigmatizavimo grėsmė, kuri stiprėja, jei palaikymo ar pagalbos nesulaukiama iš bendruomenės.  

Todėl vaikų ir paauglių gydytoja rekomenduoja drąsiai eiti ir kalbėti apie patyčias su specialistais, diskutuoti ir ieškoti sprendimų. Mokyklos yra įstatymu įpareigotos spręsti patyčių problemą, todėl turi tam įrankių, specialistų ir žinių. 

Ką daryti, jeigu:

• jūsų vaikas susiduria su patyčiomis? Jei įtariame, kad vaikas patiria patyčias, visų pirma, svarbu nebijoti apie tai kalbėti. Vaikui gali būti sunku prabilti ir pasipasakoti apie tai, ką jis patiria ar išgyvena. Sumažėjusi savivertė skatina jausti gėdą ar net kaltę (kartais – dėl visuomenės stereotipų „mergaitė turi pasirūpinti savimi“, „berniukai moka save apginti“). Niekam nemalonu kalbėti apie skaudžius dalykus, todėl svarbu, kad patyčios nebūtų drambliu kambaryje, kurį visi mato, bet niekas nesako. Nepamirškime, kad užmegzti pokalbį su vaiku apie patyčias – suaugusiojo pareiga. Sukurkite tam saugią aplinką, kalbėkite su vaiku, stenkitės suprasti jo būseną ir kartu ieškokite sprendimų. Pokalbių eigoje aptarkite su vaiku planą, ką darysite spręsdami patyčių situaciją. Svarbu nežeminti, nekeikti ir kitaip neužgaulioti tų, kurie tyčiojasi, tačiau imtis iniciatyvos ir spręsti patyčių problemą bendradarbiaujant su mokykla, specialistais, tėvais.
• jūsų vaikas tapo patyčių kurstytoju? Tėvai ar globėjai dažnai jaučiasi bejėgiai, kai jų atžalos tyčiojasi iš kitų vaikų, juos užgaulioja ar smurtauja. Bejėgystės jausmą lydi kaltė, kad galbūt kažkas laiku nebuvo padaryta, ypatingai, jei bendruomenė nusiteikia prieš vaiką ar jo tėvus. Rekomenduotina drąsiai kreiptis pagalbos į specialistus. Pedagogai ir psichologai tam ir yra, kad padėtų jums suprasti vaiką, o vaikui – įveikti kylančius sunkumus. Ypatingai svarbu išlaikyti ramybę ir nepulti kaltinti vaiko. Bausmė nepadeda, todėl patartina su smalsumu artintis prie vaiko, megzti ryšį ir išsiaiškinti, kokius sunkumus jis patiria. Kartais vaikui užtenka paaiškinti, kad jo demonstruojamas elgesys yra vadinamas patyčiomis, o jos – netoleruotinos, nei namuose, nei mokykloje, nei būrelyje.
• jūsų vaikas mėgsta stebėti patyčias ir dalyvauti jose pasyviai? Daugeliui vaikų, kurie mėgsta stebėti patyčias, nors į jas ir neįsitraukia, neretai taip pat būna nepatogu, gėda ar netgi baisu stebėti vykstančias patyčias iš šono. Dėl amžiaus ar raidos skirtumų ne visi vaikai moka atpažinti patyčias, tačiau akivaizdžiai smurtinis elgesys su vaiku, jiems atrodo nepriimtinas. Todėl svarbu vaikus edukuoti, kalbėti apie patyčias, kodėl jos yra blogis, o taip pat – ką tokiu atveju daryti. Drąsinkite vaikus apie patyčias pranešti suaugusiems, neįsitraukti į jas, nepalaikyti kurstytojų, ir būti draugiškam su vaiku, kurio atžvilgiu vyksta patyčios.

„Swedbank“ siekia prisidėti prie visuomenei aktualių problemų sprendimo, todėl gyvybės draudimu savo vaikus apdraudę ar „Saugus vaiko fondas“ draudimo sutartį sudarę tėvai turi galimybę gauti nemokamą pagalbą patyčių atveju.

Vaikui susidūrus su patyčiomis, tėvai gali registruoti šį atvejį ir pasinaudoti iki 12 nemokamų psichologo konsultacijų per vienus metus, kurias padengs „Swedbank“. Pagalbos patyčių atveju paslaugą Lietuvoje teikia fondas „Fonds PLECS“ pasitelkdamas VŠĮ „Kultivuoti“ ir fondo atrinktus psichologus.