„Keptos knygos“: didžiausi bankrotai dėl apgaulingai vestos apskaitos

Finansiniai sukčiai veikia nuo seniausių laikų. Apgauti valdžią, priežiūros institucijas ar į bendrovę investavusius akcininkus, manipuliuojant apskaita, yra finansinių nusikaltimų klasika. Susipažinkime su keliais garsiai nuskambėjusiais „buhalterinių knygų kepimo“ (angl. cook the books) atvejais. 

„Enron“ – apgaulingos buhalterijos virtuozai

JAV energetikos milžinė „Enron“ buvo įkurta 1985 m., susijungus dviem dujų transportavimo bendrovėms – „Houston Natural Gas Corporation“ ir „InterNorth“. Po kelerių metų JAV kongresas priėmė įstatymus, kuriais buvo atskirtos dujų transportavimo ir pardavimo paslaugos. „Enron“ neteko išskirtinės teisės naudoti savo dujotiekius, tačiau tuo pačiu įgijo teisę naudotis visais šalies dujotiekiais. Bendrovės konsultantas Jeffrey Sillingas, vėliau tapęs vadovu, pertvarkė „Enron“ veiklą ir ji tapo tarpininke tarp dujas išgaunančių ir jas perkančių klientų.

Vykdydama agresyvią pardavimų strategiją, paskutiniame XX a. dešimtmetyje „Enron“ dominavo JAV rinkoje. Bendrovė ėmėsi prekiauti ir kitais ištekliais – nafta, elektra, anglimi, netgi popieriumi bei plienu. „Enron“ susikrovė nemenką kapitalą – bendrovės turtas siekė 60 mlrd. dolerių.

Vis dėlto, dar po kelerių metų rinkos augimas sulėtėjo, o konkurentai suaktyvėjo. Krentant pajamoms ir spaudžiant akcininkams, bendrovės vadovai griebėsi abejotinų buhalterijos metodų, tarp kurių – ateities kontraktų priskyrimas einamosioms ataskaitoms, taip sukuriant didesnio pelno iliuziją. 

2001 m. viduryje bendrovės finansų korektiškumu suabejojo analitikai, o netrukus tyrimo ėmėsi Vertybinių popierių ir biržos (SEC) komisija. Per kelis mėnesius bendrovės akcijų kaina nuo aukščiausios 90 dolerių nusirito iki 1 dolerio vertės ir bendrovė 2001-ųjų pabaigoje paskelbė bankrotą. 

Bendra investuotojų pretenzijų suma siekė 40 mlrd. dolerių, keli „Enron“ vadovai buvo nubausti laisvės atėmimo bausmėmis. Be to, netrukus veiklą turėjo nutraukti ir viena didžiausių audito bendrovių „Arthur Andersen“, kuri „nepamatė“ manipuliavimo finansais.

„WorldCom“ – milžinas molinėmis kojomis

Praėjus metams po „Enron“ bankroto, griuvo kitas gigantas – telekomunikacijų bendrovė „WorldCom“. Bendrovę 1983 m., susėdę kavinėje, įkūrė Bernardas Ebbersas kartu su dar trimis investuotojais. Per 12 metų jie nusipirko daugiau nei 60 telekomunikacijų bendrovių, 1997 m. įvykdė 37 mlrd. dolerių vertės susijungimą su „MCI Communications“, o 2000-aisiais planavo susijungimą su „Sprint Corporation“. 

Įvykdžius šį sandorį, „WorldCom“ būtų tapusi didžiausia telekomunikacijų bendrove JAV. Nepritarimą šiam sandoriui išreiškė JAV Teisingumo departamentas ir Europos Sąjunga. Dėl to, po dviejų metų bandymų susijungti galiausiai abi bendrovės nutarė eiti savais keliais.

Tai buvo paskutinis lašas į „WorldCom“ valdybos taurę, kuri ir anksčiau buvo ne itin patenkinta B. Ebberso veikla. Jis buvo pašalintas iš pareigų, o naujieji vadovai 2002 m. pradėjo įdėmiai nagrinėti buhalterines ataskaitas. Išaiškėjo, kad kelerius metus B. Ebberso iniciatyva jose buvo manipuliuojama kapitalo išlaidomis ar būdavo tiesiog įvedamos nebūtos pajamos. 

Bendra trūkstama suma siekė 3,8 mlrd. dolerių ir to užteko, kad apie 180 mlrd. vertės milžinas paskelbtų bankrotą. Vykstant bankroto procesui, apgaulingos apskaitos vertė pasiekė 11 mlrd. dolerių. Bendrovės vadovas Bernardas Ebbersas po kelerių metų buvo nuteistas 25-eriems metams kalėjimo ir laisvę išvydo tik 2019 m. pabaigoje. Beje, trumpam – po kelių mėnesių mirė.

„Wirecard“ – išblėsusi fintech‘o žvaigždė

„Wirecard“ buvo įkurta dar 1999-aisiais Vokietijoje, o 2002 m. tapo pervedimų tarpininku, aptarnaujančiu lažybų ir pornografijos svetaines. Verslas kaip reikiant įsibėgėjo praėjusio dešimtmečio viduryje: plėtra JAV ir Kinijoje, įgyta banko licencija lėmė, kad 2018 m. bendrovės vertė pasiekė 24 mlrd. eurų ir ji buvo pateikiama kaip šiuolaikinio fintech sėkmės pavyzdys.

Nuogąstavimų dėl įmonės finansinių ataskaitų netikslumų kilo dar 2008-aisiais. Dėmesį į juos atkreipė Vokietijos akcininkų asociacija, tačiau tada buvo apsiribota tik pora baudų.

2015 m. „Financial Times” pranešė, kad nustatė labai didelį skirtumą tarp bendrovės trumpalaikio turto ir įsipareigojimų, o bendrovė bandė jį sumažinti, kaip turtą įskaičiuodama tuos pinigus, kuriuos klientai pervesdavo per juos.

Atsakydama į šiuos kaltinimus, „Wirecard“ nusisamdė kitus teisininkus ir ryšių su visuomene specialistus, tačiau įsišaknijusių problemų išspręsti nepavyko. Skandalai ritosi vienas paskui kitą, galiausiai darbo ėmėsi KPMG ir nustatė, kad trūksta apie 2 mlrd. eurų deklaruotų pajamų. „Wirecard“ akcijos kaina nusirito iki nulio ir fintech‘o žvaigždė tapo nemokia.

Po šio skandalo Vokietija paskelbė griežtinanti apskaitos taisykles, o šalies parlamente buvo inicijuotas tyrimas, siekiantis nustatyti, kodėl vyriausybei taip ilgai užtruko pažaboti šią bendrovę. Pasirodo, kad su ja buvo susiję visai nemažai politikų.

Bendrovės vadovas Markusas Braunas yra suimtas, o vykdomasis direktorius Janas Marsalekas, manoma, slapstosi Baltarusijoje. Tyrimai, kokie politikai ir Vokietijos bankai prisidėjo prie nusikaltimų dangstymo ir netgi pinigų plovimo, tebevyksta.

Apsisaugoti nuo akcinių bendrovių bankroto investuotojams – privatiems ar profesionaliems – yra bene sudėtingiausia. Dažnai tokie faktai į viešumą išlenda tada, kai bendrovių finansuose yra padarytos nebeužlopomos skylės. Tiesa, tokių didelių bankrotų kaip „Enron“ ar „WorldCom“ pastaruoju metu yra stipriai sumažėję – rinką atidžiau stebi valstybės priežiūros tarnybos, audito bendrovės saugo savo reputaciją, o ataskaitų eilutes atidžiai nagrinėja analitikai.

Be kelių auksinių taisyklių, kaip netikėti didele grąža ar rizikos nebuvimu ir investuoti tik su licencijuotais finansų tarpininkais, galimas būdas išvengti akcijų nuvertėjimo dėl bendrovių bankroto yra investicijų diversifikavimas.