Rinkų kritimas: ar yra ko bijoti?

Finansų rinkose metų pradžia nerimastinga. Jau nuo 2021 lapkričio stebime agresyvaus augimo bei bendrai finansiškai silpnesnių įmonių korekciją. Gruodžio pabaigoje žemyn pajudėjo ir didieji indeksai. Kas lėmė kritimą ir ką galima daryti su investicijomis?

Finansų rinkų krizė, korekcija ar krestelėjimas?

Investuotojai yra žmonės, o žmonės yra dramatiški. Todėl neretai kiekvienas rinkų krestelėjimas laikomas nauja krize. Tačiau tarp korekcijos, krizės ir įprasto rinkų kintamumo yra daug skirtumų.

Tradiciškai krize, arba meškų rinka, laikomas laikotarpis, kurio metu akcijų kaina nuo aukščiausio pasiekto taško krenta bent 20 proc. Tuo metu korekciją apibrėžia ne mažesnis nei 10 proc. kritimas. Na, o viskas iki 10 proc. tėra įprastas rinkų kintamumas. Krizės vyksta dėl fundamentalių priežasčių, korekcijos – dėl techninių, o kainos iki 10 proc. kristi gali ir dėl subjurusio oro.

Sausio trečią savaitę didžiąsias JAV technologijų įmones reprezentuojantis „Nasdaq 100“ indeksas įėjo į korekcijos zoną. Tuo metu žinomiausias ir populiariausias „S&P 500“ indeksas vis dar laikosi ties apatine oficialios korekcijos riba – nuo piko iki dugno kritimas siekia 9 proc. Agresyvaus augimo technologijų sektorių gerai reprezentuojantis ARKK fondas, kurio maksimali vertė fiksuota dar 2021 vasarį, į krizinę -20 proc. zoną pateko praeitų metų pavasarį, o 2022 sausio 25 dieną fondas užsidarė 44 proc. žemiau visų laikų aukštumų.

Tad realiai vieniems investuotojams tai – krizė, kitiems korekcija, o dar kiti gyvena įprasto kintamumo aplinkoje.

Kas lemia tokius skirtumus ir ką jie reiškia?

Akcijų kainų kritimą labiausiai paskatino vis garsėjančios kalbos apie infliaciją ir galimą palūkanų didėjimą. Kuo įmonė mažesnė ir ankstyvesnėje gyvenimo stadijoje, tuo jai pinigų kaina (palūkanos) yra svarbesnė: mažos įmonės dažniau kapitalą pritraukia iš išorės.

Būtent todėl ir stebime tokį skirtingą vaizdą akcijų rinkose – agresyvaus augimo įmonės reaguoja labiausiai, paskui jas seka technologijų sektorius, o didžiausios ir stipriausios įmonės reaguoja ramiausiai. Kuo intensyvesnis sektoriaus poreikis išoriniam kapitalui, tuo akcijų kaina jautresnė pinigų kainos pokyčiams.

Taip pat per pastarąjį dešimtmetį, o ypač prasidėjus pandemijai, sparčiausiai didėjo būtent agresyvaus augimo ir technologijų įmonių (bendrai vadinamos augimo įmonėmis) kainos. Remiantis „J. P. Morgan Asset Management“ duomenimis, augimo įmonių santykinis vertės rodiklis P/E (akcijos kainos ir pelno akcijai santykis) 2021 pabaigoje buvo 1,5–2 kartus didesnis, nei istoriškai įprasta. Tuo metu senų ir didelių (vertės įmonės) P/E buvo arti istorinių vidurkių. Taip pat P/E istoriškai gerai prognozavo ateities akcijų grąžą:

• kuomet P/E siekdavo 10, ateinančių 5 metų vidutinė metinė grąža būdavo 15–20 proc.
• kai P/E pasiekdavo 20, ateinančių 5 metų vidutinė metinė grąža krisdavo iki 0–5 proc.
• rodikliui perlipus 22, ateinančių 5 metų vidutinė metinė grąža leisdavosi žemiau 0 proc.

Augimo įmonių P/E, priklausomai nuo įmonės dydžio, 2021 pabaigoje siekė 30–40. Tuo metu vertės – tik 15–16. Tai rodo, kad investuotojai iš augimo įmonių tikėjosi itin gerų rezultatų. Tačiau juos pasiekti didėjančių palūkanų aplinkoje bus labai sudėtinga. Tad rinkos dalyvių lūkesčiai pradėjo koreguotis, o su jais ir akcijų kainos.

Ar verta bijoti ?

Įvairios korekcijos akcijų rinkose vyksta nuolat. Rimtos krizės – itin retai. Pastarosioms nutikti reikia svarių priežasčių. Dažniausiai finansų rinkų krizes iššaukia pinigų trūkumas rinkose, kuomet sutrinka finansavimo ir likvidumo užtikrinimo mechanizmai.

Šiuo metu likvidumo trūkumo rinkoje nėra. Kaip parodė Covid-19 pandemija, tiek bankinė sistema, tiek alternatyvūs finansuotojai turi daug sauso parako ir yra pasiruošę įmonėms suteikti reikalingą finansavimą. Prie likvidumo užtikrinimo greitai gali prisidėti ir valdžios, centriniai bankai.

Todėl dabartinį kritimą vertinti kaip itin didelės krizės pradžią – sudėtinga. Teoriškai rimtos krizės galimybės ir 50–70 proc. plačių akcijų indeksų kainų kritimo atmesti negalima niekada. Praktiškai, per dažnai itin didelių sukrėtimų tikintis, priimami nelabai efektyvūs sprendimai. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, šiuo metu stebimą kritimą racionaliausia būtų vertinti kaip techninę korekciją ir investuotojų lūkesčių pokyčius.

Istoriškai, vertinant 30 metų „S&P 500“ indekso kainų pokyčius, blogiausi akcijų rinkoms būdavo rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio ir sausio mėnesiai. Per juos dažniau nei įprasta matėme tiek vidurkius viršijantį kintamumą, tiek dažnesnius ir didesnius nei istoriniai vidurkiai kainų kritimus. Tuo metu geriausi akcijų rinkoms būdavo pavasariai – po korekcijų vykusių vėlyvą rudenį bei ankstyvą žiemą, pavasariop viskas sužaliuodavo.

Bijoti niekada nėra geriausias pasirinkimas. Istorija, nors nebūtinai kartojasi, bet dažnai rimuojasi. Emocijoms pasiduodantys rinkos dalyviai dažniausiai pinigus praranda. Todėl emocijas reikėtų padėti į šalį ir vadovautis įprasta strategija. Vidutinio smulkiojo investuotojo atveju tai reiškia toliau periodiškai investuoti į pasirinktus aktyvus.

Laikas rinkoje gydo žaizdas

Ilgalaikiam investuotojui nei krizės, nei juo labiau korekcijos, neturėtų būti baisios. Finansų rinkų priemonių kainos per laiką auga dėl fundamentalių priežasčių: kaip brangsta pienas ar pomidorai, taip infliacijai pavaldžios ir akcijų kainos.

Plačiausio JAV akcijų indekso „Wilshire 5000“ vidutinė metinė grąža nuo 1971 siekė 12,31 proc. Tačiau tikrai ne visi investuotojai tiek uždirbo. Godumui ar baimei pasidavę galėjo sugeneruoti žymiai mažiau.

Investuotojo grąža ir maksimalūs praradimai susiję su išlaikymo laikotarpiu. Kuo ilgiau išlaikyta pozicija, tuo istoriškai buvo sunkiau prarasti pinigus. „Wilshire 5000“ indeksas, vertinant nuo 1971 metų, per metus maksimaliai prarado 41 proc. Blogiausio penkių metų periodo nuostolis buvo beveik dvigubai mažesnis – 23 proc. O dvidešimties metų nuostolingo periodo visai nebuvo. Kitaip tariant, bet kas pirkęs ir 20 metų laikęs „Wilshire 5000“ indeksą sekantį fondą bet kuriuo metu nuo 1971 metų, būtų sugeneravęs mažiausiai 172 proc., o daugiausiai 2360 proc.

Vertinant tikimybes, per pastaruosius 40 metų, nusprendus akcijas pirkti ir laikyti vienerius metus, tikimybė patirti nuostolį siekė 21 proc. Nusprendus laikyti penkis metus, nuostolio tikimybė mažėjo iki 7,5 proc. Einant į dešimties metų laikymo periodą, nuostolio tikimybė traukėsi iki 3 proc. Na o 20 metų laikymo laikotarpis turėjo 0 proc. nuostolio tikimybę.

Tad lengviausias būdas vidutiniam smulkiajam investuotojui uždirbti teigiamą grąžą yra tiesiog būti rinkoje. Fiksuoti nuostolius, kuomet korekcija, ar net naujoji krizė, yra įsibėgėjusi ir vyksta ne pirmą mėnesį, beveik niekada nėra racionalus pasirinkimas. Net priešingai, vidutinis neprofesionalus investuotojas iš rinkos neretai pabėga pačiu blogiausiu momentu ir labai smarkiai vėluoja į ją sugrįžti. Dėl ko tiek suvalgo nuostolį, tiek negauna didžiausios grąžos.