Darbo rinka ir organizacijos kinta: ko reikia kuriant viso gyvenimo karjerą

Kodėl verta mokytis visą gyvenimą, kaip atsikratyti stereotipų, susijusių su mokymusi ir amžiumi, ką suplanuoti veikti per didžiąsias gyvenimo atostogas – apie tai su gydytoju, radijo laidų vedėju, ilgaamžiškumo entuziastu Ignu Klėjumi kalbasi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė, personalo valdymo profesionalė dr. Raimonda Alonderienė.

Ji akcentuoja ne tik formalaus, bet ir savaiminio mokymosi būdu įgytas žinias bei įgūdžius, pabrėžia prasmingo laisvalaikio būtinybę, ruošiantis ateityje laukiančioms ilgoms atostogoms. O„Swedbank“ savo projektu „Didžiausios gyvenimo atostogos“ primena, kad ruoštis finansiškai šiam gyvenimo etapui reikia iš anksto.

• Gyvename visiškai pasikeitusiame pasaulyje, kuriame nebeveikia senieji darbo pobūdžio modeliai. Ko reikės ateityje
• Mokymasis dažnai asocijuojasi tik su mokslo įstaigomis, kursais bei sertifikatais, bet mokomės ir savaime.
• Kaip mokosi skirtingos kartos: kodėl esame valdomi ne tik stereotipų, bet ir metastereotipų.

Senelių ir tėvų gyvenimo modeliai – praeityje

Pasak dr. R. Alonderienės, esame gerokai nutolę nuo ankstesnių kartų gyvenimo būdo. Tada žmonės baigdavo mokyklą, universitetą ar kitą mokslo įstaigą (mokymosi etapą laikydavo baigtiniu), paskui ilgai dirbdavo, kol išeidavo į taip vadinamą „užtarnautą poilsį“.

„Toks gyvenimo kelio modelis jau gerokai pakitęs – dabar galima kartu mokytis, dirbti ir ilsėtis. Galima labai ilgai intensyviai dirbti ir lygiai taip pat ilgai ilsėtis ar mokytis. Galima daryti karjeros pertraukas, taip pat, metams bėgant, dirbti ilgiau, bet ne visu etatu. Nebe tokia svarbi ir darbo vieta – galima dirbti iš namų ar iš kitos šalies.

Be to, darbo rinkoje dalyvauja ne tik tradiciškai visu etatu dirbantys žmonės, bet ir laisvai samdomi, taip pat dirbantys pagal trumpą fiksuotą darbo sutartį ar prisijungiantys tik prie vieno projekto. Adaptuotis prie tokio darbo modelio nėra lengva, nes kartais nežinome, kaip darbuotojus įvardinti: ar jie visi vienodai traktuotini?“ – apie darbo rinkos pokyčius svarsto profesorė.

Dažnai mokomės patys to nežinodami

Kai keičiasi visuomenė, kitaip vertiname ir mokymąsi visą gyvenimą. Dr. R. Alonderienė išskiria tris jo būdus. Tai formalus mokymasis (mokykla, universitetas, kitos mokymo įstaigos), neformalus mokymasis (įvairūs kursai) ir savaiminis mokymasis, kurį dažniausiai pamirštame, kalbėdami apie mokymąsi visą gyvenimą.

„Savaiminio mokymosi dažniausiai nefiksuojame: pavyzdžiui, važiuojame į darbą ir klausomės radijo, dalyvaujame susitikimuose, naršome internete, kalbamės su kolegomis, draugais. Juk išgirdome kažko naujo – taigi, gavome žinių. Yra atliktas mokslinis tyrimas, stebint gydytojus, teisininkus ir kitus profesionalus: išskirta net 50 savaiminio mokymosi būdų“, – dalijasi dr. R. Alonderienė.

Profesorė pastebi, kad taip mokytis galima ne tik pačiam kuo nors domintis ar ieškant informacijos, bet ir stebint kolegas, mokant kitus, reflektuojant, sekant geru pavyzdžiu arba nesekant blogu, taip pat būnant kitoje aplinkoje.

„Jei parduotuvėje matai, kaip puikiai aptarnaujamas pirkėjas, suvoki, kad ir tu tai gali pritaikyti santykiuose su klientais. Net 80 proc.viso mokymosi sudaro savaiminis mokymasis ir didžioji jo dalis mums sąmoningai nesuvokiama. Tai reiškia, kad tik reflektuodami ar retrospektyviai galvodami suvokiame, kad iš tikrųjų mokėmės: nors nebuvo mokytojo-mokinio santykio, darbotvarkės, už tai negausime ir sertifikato“, – pažymi ji.

Pasak profesorės, atmesdami savaiminį mokymąsi, galime klaidingai interpretuoti duomenis:  „Viena institucija atliko tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad net 60 proc. žmonių, kurių amžius daugiau kaip 60 metų, neturi motyvacijos mokytis. Bet juk žmonės mokosi ne tik formaliai. Ko nors išmokti galima ir iš kasdienių situacijų: pavyzdžiui, pakelti vaiką į mokyklą taip, kad jis nesipriešintų.“

Kartų skirtumai neturėtų trukdyti

Anksčiau žmogus įgaudavo profesinių bazinių žinių ir manydavo, kad jų pakaks visam gyvenimui. Bet viskas sparčiai keičiasi: į organizacijas ateina nauji žmonės, įmonės plečiasi, kinta darbo pobūdis, tad turi prisitaikyti, t.y. išmokti naujų veikimo būdų. Tačiau mus valdo stereotipai, kad vyresni žmonės nesupras ar ne taip greitai ką nors išmoks.

„Studentai eksperimente gavo mokytojo ir mokinio vaidmenį. Keičiant balsą ir nematant kito dalyvio buvo sudarytas įspūdis, kad mokinys – vyresnio amžiaus. Studentas, kuris mokė, jo nuomone, vyresnį žmogų, turėjo mažesnių lūkesčių ir jo mokymo kokybė buvo prastesnė, nei mokant bendraamžį. Taigi, mes elgiamės dar ir taip, kad patvirtintume tą stereotipą“, – pasakoja profesorė.

Mitų apie kartas yra daug, profesorės nuomone, dabar įprasta bet kokį nesusikalbėjimą nurašyti kartų skirtumams. Taip pat, pasak jos, dažnai susiduriame su metastereotipais: jaunas žmogus mano, kad vyresnieji įsitikinę, jog jis neatsakingas. Iš tikrųjų, taip mano daug mažiau žmonių, nei jam atrodo. Bet tada jaunas žmogus, santykyje su vyresniu, elgiasi taip, tarsi patvirtindamas tą nuomonę. Taigi, nereikėtų žmonių pagal amžių skirstyti į „mes“ ir „jie“, o rasti būdų skirtumuose pamatyti žavesį.

Kodėl verta nenustoti mokytis

Profesorė pastebi, kad tarp skirtingų kartų mokymosi yra šiokių tokių skirtumų: vyresni žmonės dažniau norisi matyti pritaikomą turinį: arba mokausi iš gyvenimo situacijų arba tai, ko išmokau, noriu tose situacijose matyti – nesimokau teorijos dėl teorijos.

Tačiau kartais žmonės mokosi net nelabai pritaikomos kalbos, nes jaučia, kad tada tobulėja, o naujos užduotys stiprina. Pasak profesorės, mokymosi procese neišvengiami „kalneliai“: nuo euforijos, kai sekasi iki noro viską mesti.

„Tačiau rytoj, darydamas tą patį, ką ir šiandien, jau būsi geresnis. Ne visos mokymosi užduotys lengvos, yra tokių, kurias gal tik vėliau įveiksime – kiekvienas eina savu tempu, be to, reikia rasti būdą ar sritį, kurioje būtų įdomu ir patogu mokytis“, – pažymi dr. R. Alonderienė.

Jos teigimu, šalia darbo arba vietoje darbo gyvenimą galėtų užpildyti ir savanorystė: yra daugybė sričių, kurioje galime pritaikyti savo kompetenciją ir jaustis reikalingu. Tai, ką veikiame laisvalaikiu, irgi tam tikra prasme yra darbas: lipame į kalnus, slidinėjame, mokomės jodinėti ar dresuoti šunis.

„Ateities gyvenime bus reikšmingos abstraktesnės kompetencijos: reikės išmokti prisitaikyti neapibrėžtoje aplinkoje, prireiks kritinio mąstymo, kūrybiškumo, lyderystės gebėjimų ir, aišku, noro mokytis visą gyvenimą“, – sako profesorė.

„Swedbank“ primena, kad finansiškai ruoštis savo didžiausioms gyvenimo atostogoms reikia iš anksto. Pasirūpinkite kaupimu jau dabar, kad ateityje galėtumėte įgyvendinti savo svajones: www.swedbank.lt/atostogos

Daugiau apie „Swedbank“ projektą „Didžiausios gyvenimo atostogos“ skaitykite čia