Trys 2022 metais apnuogintos tiesos

Metai buvo kupini įvykių. Daugelis jų nebuvo malonūs, gąsdino ir kėlė didelį stresą, bet sunkūs metai visuomet atskleidžia, kas yra kas. Šie nebuvo kitokie – per juos sugriautas ne vienas mitas. Čia papasakosime apie 3 itin populiarius 2022 m. kritusius naratyvus.

Griuvęs Kinijos drakono mitas

Šiemet ekonomine galia aplenkti JAV planavusio drakono sparnai buvo apkarpyti. Pirmiausia smogė COVID-19 pandemija, tuomet nekilnojamo turto krizė, o vėliau sugrįžo pandemija ir socialiniai neramumai.

Daugelį metų Kinija viešai deklaravo, kad jos bendrasis vidaus produktas (BVP) auga 5–10 proc. per metus. Šalies valdžia turėjo bent 6 proc. metinį augimo tikslą, kuris oficialiai beveik visuomet būdavo įvykdomas. Kitaip komunizme nebūna.

Tačiau remiantis Čikagos universiteto mokslininko L. R. Martinez šį rudenį politinės ekonomikos žurnale publikuotu tyrimu, autokratiniai režimai istoriškai savo BVP augimą išpučia maždaug 35 proc. Jei taikytumėme šį koeficientą Kinijai, nuo 2000 m., remiantis Pasaulio banko duomenimis, 8,67 proc. siekęs vidutinis metinis augimas turėtų trauktis iki 5,63 proc., dėl ko per 20 metų Kinijos BVP būtų augęs apie 40 proc. mažiau.

Žinoma, tokie skaičiavimai tėra grubus apibendrinimas, bet įvairūs tyrimai, kurie matuoja šalies BVP pagal elektros suvartojimą ar naktį iš kosmoso matomas šviesas, pritaria, kad oficialus Kinijos BVP augimas nėra tikras.

Ypač BVP augimo aspektas svarbus pastarųjų metų krizių kontekste. Pandemija Kiniją supurtė smarkiau nei Vakarų pasaulį. Labai griežti ribojimai sukūrė socialinius neramumus ir sugriovė nekilnojamo turto kortų namelį. Šiemet pasaulis pamatė, kad Kinijos NT rinka, kuri sudaro 20–25 proc. šalies ekonomikos, yra ten, kur Vakarai buvo 2006–2007 metais – visiškame burbule. Be aktyvaus centrinės partijos vaidmens bei nurodymų ekonomikos dalyviams, Kinija jau būtų gilioje recesijoje.

Nors pasaulis iš COVID-19 gniaužtų išsivadavo greitai, neveikiančia vietine vakcina savo populiaciją skiepijusi komunistų partija patyrė visišką fiasko. Imuniteto neturintys Kinijos gyventojai per šį rudenį prasidėjusią naują pandemijos bangą užpildė ligonines, mirčių skaičius vėl šoko į aukštumas. Buvo įvesti dar griežtesni socialiniai ribojimai, kurie lėmė iki šiol nematytus neramumus.

Pirmą kartą per modernią istoriją komunistų partija nusileido visuomenės reikalavimams ir gruodžio pradžioje pradėjo ribojimus švelninti. Tai labai aiškiai rodo, kad valdžia nėra tokia stipri, kokia norėtų būti ar atrodyti. Ypač įvertinus, kad valdžia gyventojams jau šiemet turėjo nuolaidžiauti per masinius protestus dėl apgavysčių NT sektoriuje.

Sudėjus didelį nusivylimą NT rinkos reguliavimu, ypatingai aukštą blogos skolos kiekį ekonomikoje dėl netvariai vystyto NT sektoriaus, taip pat vis aštrėjančią demografinę krizę (visos praturtėjusios ekonomikos nustoja gimdyti vaikus), turime nebe piktą drakoną, o labiau įniršusį slieką, kuris, tikėtina, aibę metų melavo dėl savo dydžio ir svarbos.

Turbūt būtų protinga gerai pagalvoti apie investicijas į Kiniją, šios šalies įmonių akcijas. Prie prastos makro aplinkos pridėjus faktą, kad silpnumą pajutęs komunistinis rėžimas gali su listinguotomis įmonėmis ir jų vadovais elgtis neprognozuojamai („Alibaba“ yra puikus to pavyzdys), taip pat vis kylančius gandus apie galimus delistingavimus, Kinijos rizikos ir grąžos santykis tampa vis mažiau patrauklus.

Socialiniai tinklai nėra patikimas šaltinis

Socialiniai tinklai tampa vis populiaresne ir svarbesne informacijos sklaidos priemone, bet finansinių patarimų juose ieškoti neverta. Praeitais metais įsigalėjęs tikėjimas, kad „TikTok“, „Youtube“ ar „Instagram“ žvaigždutės gali dalinti gerus patarimus, šiemet subliuško.

Daugelis po pandemijos išpopuliarėjusių nuomonės formuotojų 2022 m. įrodė visišką savo neišmanymą. To ir reikėjo tikėtis – naivu manyti, kad nekilnojamą turtą penkerius metus pardavinėjęs brokeris, ar prieš pusmetį į finansinės nepriklausomybės kelionę nusprendęs leistis profesijos neturintis veikėjas, kad ir kokie charizmatiški būtų, gali duoti naudingus patarimus apie investavimą.

Populiarūs finansinės nuomonės formuotojai iš esmės dalino vienodus patarimus – pasakojo apie pačius tuo metu populiariausius dalykus, t. y. augimo akcijas, kriptovaliutas ir investavimą į nekilnojamą turtą naudojant dideles paskolas. Investavimo pasaulyje galioja paprasta taisyklė: jei apie kažkokią idėją kalba kiekvienas gatvėje sutiktas, tai burbulas. Tad viešai stumiamos idėjos tik rodė prasidedančią pabaigą.

Per 2022 metus tiek gerai agresyvaus augimo akcijas reprezentuojantis ARK Innovation ETF, tiek CMC Crypto 200 indeksas prarado daugiau nei 60 proc. vertės, o kai kurios pavienės akcijos ar kripto žetonai krito daugiau nei 90 proc. Ką jau kalbėti apie skolintais pinigais perkamą nekilnojamą turtą, kai paskolos JAV pabrango nuo 2,5 proc. iki beveik 7 proc.

Dar didesnę žalą nei madingi, nepagalvoti ir pavojingi patarimai apie burbule esančius aktyvus, padarė nuomonės formuotojų rodomos reklamos. Kadangi visų jų pagrindinės pajamos ateidavo ne iš investavimo, o iš reklamos davėjų, žvaigždutės reklamuodavo viską. Svarbu pinigai į sąskaitą, turinys po to.

Tokio požiūrio kulminacija tapo bankrutavusi FTX kripto keitykla, su savimi žemyn nusitempusi tarp 5–10 mlrd. JAV dol. klientų pinigų. Tačiau įvairių apgavysčių reklamuota, ypač kripto erdvėje, buvo gerokai daugiau. Beveik visi populiariausi nuomonės formuotojai buvo paleidę vieną ar daugiau apgavysčių reklamų. Nekaltų nėra.

Tad populiariais patarėjais tikėję smulkieji investuotojai ne tik prarado 60 proc. ir daugiau savo pinigų, investavę į agresyvaus augimo akcijas. Dalis jų sudegino visas gyvenimo santaupas, patikėję kripto keityklų ar projektų reklamomis. Nors kai kurie patarėjai jau turi ar ateityje turės prisiimti teisinę atsakomybę už savo veiksmus, investuotojų pinigų nebesugrąžins niekas.

Globalizacijos pabaigos pradžia

Vienas netikėčiausių pastarųjų metų reiškinių yra deglobalizacijos pradžios ženklai. Daugiau nei tris dešimtmečius tikėjome, kad vis didėjanti globalizacija yra vienintelis pasaulio ateities scenarijus, bet per pandemiją sutrūkinėjusios tiekimo grandinės ir vėliau kilę logistiniai sutrikimai globalizacijos naratyvą privertė kvestionuoti.

Kalta ne tik pandemija. Ji greičiau tapo paskutine dedamąja. Noras trumpinti tiekimo grandines, koncentruoti verslą namuose ir nemėtyti kiekvienos verslo operacijos po skirtingą šalį jaučiamas jau kelis metus. Turbūt aktyviausiai tokį sentimentą dar 2016 metais reiškė D. Trumpas, bet šios žinutės tebuvo verslo pasaulio tyliosios nuomonės atspindžiai.

Ekonomiškai sustiprėjusios besivystančios šalys nebesiūlo itin pigios darbo jėgos. O tokie politiniai režimai kaip Kinijoje, ar net Indijoje, užsienio investuotojams miegoti ramiai neleidžia. Ypač vis dažnesnių socialinių nestabilumų kontekste ir geopolitinių krizių (genocidas Ukrainoje) akivaizdoje.

Todėl didžiosios įmonės vis drąsiau kalba apie grįžimą namo. Vienas to pavyzdžių – „Apple“. Įmonė į JAV sugrąžina vis daugiau darbų. Iš pradžių buvo komunikuojama, jog „Apple“ aukštos pridėtinės vertės ir rimtos kvalifikacijos reikalaujančius darbus visada laikė JAV, bet dabar į namus grįžta ir gamybos procesai. Tiesa, grąžinamos veiklos apimtys kol kas nėra ypač didelės, bet pati tendencija kryptinga, nuosekli ir, panašu, ilgalaikė.

„Apple“ nėra vienintelė įmonė. Aibė didžiausių pasaulio vardų šiemet pradėjo veiklos perkėlimą į namus (arba bent viešas kalbas apie tai), ypač daug kas padalinius skuba uždaryti Kinijoje. Veiksmo tiek daug, kad deglobalizacija tapo viena iš šių metų Davos‘o temų.

Dar nėra aišku, kiek dabar komunikuojami norai bei planai keisis, kai pasaulio logistika sugrįš į įprastas vėžes bei pasibaigs recesija. Gali būti, kad deglobalizacija tebus trumpalaikė mada, populiari tik tol, kol pasaulis gyvena gerai, bet tokia tikimybė nedidelė. Žymiai labiau tikėtina, kad globalizacija, jei visai nesustos, tai gerokai sulėtės ir taps atsakingesnė, o šie metai žymės viso to pradžią.