Kaip galima sumažinti neigiamą žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorių poveikį?

Kaip rašyta ankstesniame įraše, žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorius, vertinant generuojamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas, turi vieną didžiausių poveikių klimato kaitai. Be to, jis sukelia ir kitų poveikių aplinkai – tokių kaip oro, vandens, dirvožemio tarša, poveikis ekosistemoms ir bioįvairovei. Natūralu, kad dėl šios priežasties sektoriui skiriamas didelis dėmesys,  siekiant mažinti neigiamus žmogaus ūkinės veiklos poveikius aplinkai. 

ES yra patvirtinusi įvairias tam skirtas strategijas – „Žaliasis kursas“, „Nuo lauko iki stalo“, „Biologinės įvairovės strategija“, „Dirvožemio strategija“, taip pat joms įgyvendinti skirtas tikslines priemones. Jose numatyti konkretūs tikslai, kuriais siekiama mažinti neigiamą poveikį aplinkai: pavyzdžiui, mažinti naudojamų trąšų kiekį ir jų išplovimą į aplinką, mažinti naudojamų pesticidų kiekį, dažniau taikyti ekologinio ūkininkavimo principus, plėsti saugomų teritorijų kiekį ir gerinti buveinių, rūšių bei dirvožemio apsaugą, atkurti didelių plotų ekosistemas, turinčias daug anglies ir užterštą dirvožemį. Žinoma, kartu siekiama užtikrinti aprūpinimo maistu sistemos atsparumą ir tai, kad maistas būtų įperkamas bei maistingas, atsižvelgiant į planetos galimybes. Plačiau apie šias strategijas ir tikslus.

Minėti tikslai lemia ir šalių narių politines darbotvarkes bei viešosios politikos priemones, tad sektoriuje veikiančios bendrovės anksčiau ar vėliau turės šiuos tikslus įgyvendinti ir mažinti savo neigiamą poveikį aplinkai. Didelėms sektoriaus įmonėms papildomą spaudimą sukuria ir ES patvirtinta Bendrovių tvarumo atskaitomybės direktyva (CSRD), numatanti joms prievolę atskleisti su pagrindiniais tvarumo aspektais susijusią informaciją ir pareigą ją rinkti bei vertinti visoje vertės kūrimo grandinėje. Plačiau: Nauji ES reikalavimai dėl tvarumo ataskaitų teikimo: ką reikia žinoti verslui? | blog.swedbank.lt

Ankstesniame įraše pateikėme tipines aktualias tvarumo temas žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje veikiančioms įmonėms. Tai leidžia suprasti, kuriose srityse bendrovėms kyla didžiausios ESG rizikos, galinčios turėti neigiamą poveikį jų finansiniams rezultatams ir vertei bei pasirinkti prioritetus, kur nukreipti savo pastangas, siekiant tvaresnės veiklos. 

Šiame įraše pateikiame kartu su tvarumo konsultantais parengtas rekomendacijas – pirmuosius, tipinius žingsnius, kurie leidžia įmonėms valdyti aukščiau pateiktas aktualias tvarumo temas, susijusias rizikas ir mažinti neigiamus poveikius.

Priemonės, kurios sektoriaus įmonėms leidžia valdyti aktualias tvarumo temas, susijusias rizikas ir mažinti neigiamus poveikius

1. Veiksmai, kuriais galima mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas:

• pradėti vertinti, kuriuose vertės kūrimo etapuose susidaro ŠESD emisijos bei jas apskaičiuoti ir  numatyti atitinkamus veiksmus, kuriais galima sumažinti tiek tiesiogines, tiek netiesiogines emisijas;
• 1 apimties (Scope 1) emisijas galima mažinti atitinkamai keičiant gyvulininkystės, augalininkystės, miškininkystės praktikas;
• taip pat 1 apimties emisijas galima mažinti renkantis efektyvesnę, energiją tausojančią techniką ir įrangą, pasitelkiant saulės generuojamą energiją, taip atliekant energijos vartojimo auditą;
• 2 apimties emisijas (Scope 2) galima mažinti perkant iš atsinaujinančių šaltinių gaminamą energiją, didinant energijos naudojimo efektyvumą (pvz., modernizuojant šildymo sistemas);
• 3 apimties emisijas (Scope 3) galima mažinti efektyvinant logistiką, renkantis tvaresnes žaliavas ir skatinant tvarumą visoje vertės kūrimo grandinėje.

2. Oro kokybė ir tarša – ją gerinti galima:

• optimizuojant tręšimą ir renkantis mažesnį neigiamą poveikį turinčias trąšų rūšis;
• mažinant pesticidų ir herbicidų naudojimą;
• reguliariai stebint oro kokybę (pvz., teršalų, tam tikrų cheminių junginių kiekį) patalpose bei išorėje ir diegiant jai užtikrinti skirtas priemones (nuo filtrų iki kokybės auditų), atliekant mikrobiologinius tyrimus (skirtus aptikti bakterijas, grybelius, pelėsį ore). 

3. Priemonės, skirtos tausoti vandenį, mažinti nuotekų susidarymą ir jų taršos lygį bei valdyti atitinkamas rizikas:

• produktų ir procesų vandens pėdsako matavimas bei vertinimas (taip pat ir remiantis tarptautiniais standartais);
• drėkinimo ir laistymo sistemų efektyvumo didinimas, leidžiantis gerinti dirvožemio kokybę, mažinti eroziją, trašų išplovimą ir kritulių kiekio svyravimo sukeliamą poveikį;
• vandens iš alternatyvių šaltinių (pvz., lietaus vanduo, jūros vanduo ir pan.) naudojimas;
• vandenį tausojančių gamybos procesų (pvz., uždaras ciklas) diegimas;
• nuotekų kokybės gerinimas (pvz., didinant jų valymo efektyvumą), kuris atveria galimybes jų pakartotiniam panaudojimui;
• vandens naudojimo ir nuotekų tvarkymo sistemų diegimas, šių sistemų efektyvumo stebėsena, sertifikavimas ir atitikties auditavimas.

4. Siekiant mažinti ekologinį poveikį ekosistemoms ir bioįvairovei bei mažinti susijusias rizikas, rekomenduojama taikyti šias priemones:

• veiksmai, skirti apsaugoti gyvūnų buveines ir migracijos kelius;
• organinės bei neariminės žemdirbystės principų taikymas, mineralinių trąšų kiekio mažinimas, dirvožemio sudėties gerinimas, nualintų žemių atkūrimas;
• sėjomainos principų taikymas, polikultūrų (skirtingų pasėlių rūšių) tame pačiame žemės plote auginimas, dirvožemį tausojančių ir eroziją mažinančių augalų sodinimas;
• dirvožemio kokybės tyrimai, leidžiantys optimizuoti tręšimą ir kartu padidinti dirvožemio produktyvumą bei pagerinti jo būklę;
• kitos priemonės, skirtos pagerinti dirvožemio kokybę – pvz., mėšlo, komposto, kalkių, bioanglies ir panašių priemonių naudojimas;
• agrarinės ir tvarios miškininkystės principų taikymas, leidžiantis pagerinti šių ekosistemų gamtines funkcijas, gerinti mikroklimatą, mažinti eroziją, gerinti dirvožemio kokybę bei užtikrinti anglies sekvestraciją (šiltnamio efektą sukeliančių dujų pašalinimą iš atmosferos fotosintezės būdu), taip pat taikomų praktikų sertifikavimas.

5. Su fiziniu klimato kaitos poveikiu susijusias rizikas valdyti leidžia šios priemonės:

• išmanus ūkininkavimas – klimato prognozavimas ir atitinkamų priemonių, leidžiančių išvengti su klimatu susijusių grėsmių (pvz., sodinant sausrai atsparius ir dirvožemį apsaugančius augalus), taikymas;
• sėjomainos taikymas gali padidinti dirvožemio derlingumą bei apsaugą ir produktyvumą;
• beariminės žemdirbystės taikymas leidžia išvengti maistinių medžiagų išplovimo esant stiprioms liūtims;
• naujų kenkėjų ir ligų prevencijos praktikų, atsižvelgiant į klimato šiltėjimą, taikymas;
• įvairios žemės ūkiui skirtos draudimo rūšys (pvz., pasėlių draudimas, draudimas nuo įvairių gamtos reiškinių ir pan.) gali padėti sumažinti finansinius nuostolius dėl ekstremalių reiškinių; 
• didesnės įmonės gali pasitelkti ir klimato kaitos scenarijų modeliavimą, kuris leidžia numatyti kylančias grėsmes, galimus neigiamus poveikius įprastinei veiklai ir parengti šių poveikių švelninimo, grėsmių prevencijos ir adaptacijos planus.

6. Produktų gyvavimo ciklą valdyti ir kurti inovacijas galima pasitelkiant šias priemones:

• investuojant į mokslinius tyrimus ir plėtrą, diegiant tvarių inovacijų kultūrą ir ugdant atitinkamas darbuotojų kompetencijas;
• bendradarbiaujant su tiekėjais, klientais, mokslo institucijomis, tyrimų centrais ir kitais partneriais bei kartu kuriant naujas technologijas bei sprendimus;
• pasitelkiant eko-dizaino principus, kurie leidžia iš naujo perkurti procesus bei produktus (pvz., taikant žiedinės ekonomikos principus, tokius kaip pakuotės iš perdirbtų antrinių žaliavų ir pan.);
• diegiant mažai CO2 išmetimų generuojančius (carbon neutral) sprendimus: pvz., mažai emisijų generuojantis transportas, biometanas ir t.t.;
• šviečiant vartotojus apie produktų poveikius aplinkai ir skatinant tausojantį vartojimą;
• maisto pramonės bendrovėms rekomenduojama atlikti produktų gyvavimo ciklo vertinimą, kuris leidžia apskaičiuoti žaliavų aplinkosauginį pėdsaką per įvairių žemės ūkio sektoriaus procesų analizę: tai padeda kiekybiškai įvertinti žemės ūkio sektoriaus poveikį aplinkai ir skatinti jo žalumą bei tvarumą.

7. Priemonės, padedančios užtikrinti produktų kokybę ir saugumą:

• reguliari kokybės kontrolė ir testavimas;
• darbuotojų mokymas produktų kokybės ir saugos tema bei atitinkamos kultūros skatinimas;
• produktų saugą ir kokybę užtikrinančių standartų (tokių kaip ISO 9001, ISO 22000) diegimas, reguliarus atitikties auditavimas ir atitinkamų priemonių įgyvendinimas;
• kokybės ir saugos reikalavimų tiekėjams taikymas bei žaliavų pirkimas iš sertifikuotų tiekėjų.

8. Darbuotojų sveikatą ir saugą užtikrinti galima:

• atliekant tiekimo grandinės ir procesų analizę bei įvertinant atitinkamas darbuotojų saugai ir sveikatai kylančias rizikas, taip pat numatant jų prevencijai skirtas priemones;
• aprūpinant darbuotojus reikiamomis saugos priemonėmis;
• reguliariai edukuojant darbuotojus sveikatos ir saugos temomis;
• skatinant saugos kultūrą, diegiant veiksmingą pranešimų apie kylančias rizikas ir pažeidimus sistemą bei užtikrinant efektyvų jos veikimą;
• įdiegiant darbuotojų saugos ir sveikatos valdymo standartą (pvz., ISO 45001), reguliariai audituojant atitiktį jam ir taikant atitinkamas priemones.