Svarbiausi 2022 metų finansų rinkų naratyvai

Ruduo finansų rinkose nusimato net labai įdomus: palūkanų augimas, infliacijos ir recesijos, šokinėjančios akcijų rinkos. Veiksmo ir rizikų – tikrai daug. Kad būtų lengviau orientuotis, siūlome prisiminti svarbiausius įvykius bei naratyvus, kuriais gyvena investuotojai.

Meškos atėjo (ir išėjo?)

Šiais metais susidūrėme su pirma fundamentalia meškų rinka nuo 2009 metų. Nors techniškai pandemijos pradžioje taip pat buvo fiksuota meškų rinka, ji buvo išskirtinė, paskatinta neįprasto šoko. Tuo tarpu šių metų meškų rinką lėmė fundamentalios finansinės bei ekonominės priežastys, ko nebuvo jau daugiau nei dešimtmetį.

Meškų rinka yra periodas, per kurį akcijų kainos, nuo prieš tai pasiektų pikų, krenta bent 20 proc. Vidutinės istorinės meškų rinkos metu akcijų kainos dugną pasiekia per 9–10 mėn., kritimas siekia 30–35 proc. Šiais metais išgyvenama meškų rinka kol kas dugnus fiksavo birželį, tad ji (kol kas) buvo trumpesnė nei vidutinė, bet kalbėti apie bulių sugrįžimą dar anksti.

Liepą ir rugpjūčio pirmoje pusėje rinkose vyravo labai teigiamas sentimentas – investuotojai tikėjosi, kad blogiausia jau praeityje. Tačiau tokie lūkesčiai pavojingi, ne visai pagrįsti. Tikėjimas, kad akcijų kainos nustos kristi, buvo grindžiamas tikėjimu, jog centriniai bankai nustos agresyviai didinti palūkanas, nes infliacijos pikas jau pasiektas.

Tačiau centrinių bankų komunikacija tam iš esmės prieštaravo. Ypač JAV centrinio banko atstovai ne kartą pabrėžė, kad monetarinė politika artimiausioje ateityje bus griežtinama ne mažiau agresyviai. Vieno ar dviejų mėnesių optimistiniai duomenys nėra pakankamas pagrindas keisti politikos kryptį. Centrinis bankas nori matyti išsilaikančią infliacijos mažėjimo tendenciją, nepaisant kritimų akcijų rinkose.

Tad kalbėti apie besitraukiančias meškas dar negalima. Rudenį į darbus grįžta ir investuotojai, ypač dirbantys didžiosiose finansų institucijose, o su jais ir kintamumas. Tikimybė iki naujų metų sulaukti didesnių trumpalaikių kritimų, kokius stebėjome birželį, išlieka aukštesnė nei įprastomis sąlygomis.

Palūkanos grasina augimui

Didžiausią neigiamą įtaką palūkanų normų didėjimas daro sparčiai augančioms arba finansiškai silpnoms įmonėms. Tai yra toms įmonėms, kurios nesugeneruoja pakankamai pelno, kad galėtų gyventi tik iš jo, todėl privalo nuolat ieškoti išorinio kapitalo.

Didėjančios palūkanos reiškia didesnę kapitalo kainą ir sudėtingesnį priėjimą prie jo. Todėl tarp patyrusių investuotojų vyrauja nuomonė, kad po daugiau nei dešimtmečio vertės investavimo strategijos – investavimo į senas, lėtai augančias, tačiau pelningas įmones – vėl generuos didesnę grąžą nei augimo strategija – investavimas į naujas, dažnai dar pelno negeneruojančias, tačiau itin sparčiai augančias įmones. Istoriškai, skirtumai tarp vertės ir augimo investavimo strategijų uždirbamos grąžos yra tikrai cikliški ir priklausomi nuo monetarinės bei ekonominės aplinkos.

Per pirmą 2022 m. pusę vertės akcijos rodė geriausius rezultatus: nuobodusis „Dow Jones Industrial Average“ nuo 2022-01-01 iki 2022-07-31 krito 10,22 proc., kai tuo metu „Nasdaq 100“ prarado net 21,54 proc. vertės. Ką jau kalbėti apie gerai agresyvaus augimo akcijas reprezentuojantį ir per pandemiją smulkiųjų investuotojų pamiltą „ARK Innovation ETF“, kuris per tą patį laikotarpį krito net 53,47 proc.

Niekas negali garantuoti, kad tokios tendencijos tęsis. Tačiau, jei monetarinė politika iš esmės nesikeis, fundamentalių priežasčių tikėtis, kad finansiškai stiprios įmonės per ateinančius kelis metus bus gera investicija, yra daug.

Dingęs saugumas

Įvairių baimių ir griežtėjančios monetarinės politikos kontekste žemę iš po kojų saugumą mėgstantiems investuotojams galėjo išmušti kintamumas obligacijų rinkose. Saugiausių valstybinių ir įmonių obligacijų kainos per pirmą pusmetį krito daugiau nei 10 proc. Panašaus masto kritimas buvo stebėtas nebent per 2008/09 metų finansų krizę.

Nors šiandien pasaulio ekonomikos (kol kas) laikosi geriau, nei per Didžiąją Finansų Krizę, daugiau nei dešimt metų trukusi nulinių palūkanų ir agresyvaus monetarinio skatinimo aplinka obligacijų kainas nustūmė link teorinių maksimalių kainų – skirtingai nei akcijos, obligacijos turi savo teorines maksimalias kainas.

Akivaizdu, kad pasiekus maksimalią vertę toliau augti sunku. Žymiai lengviau kristi. Būtent tai ir nutiko, kai tapo aišku, kad prasideda palūkanų normų didėjimo ciklas. Vienas svarbiausių faktorių, vertinant obligacijas, yra bazinės palūkanos. Kai centriniai bankai jas laiko ties nuliu, obligacijų kainos artėja prie maksimumo (jų mokamos palūkanos artėja prie nulio). Kai bazinės palūkanų normos pradeda judėti į viršų, obligacijų kainos krenta (didėja jų mokamos palūkanos).

Kadangi niekas tiksliai pasakyti, kiek centriniai bankai pakels palūkanas, negali (tai priklauso nuo infliacijos), obligacijų išsipardavimas šiemet vyko pagal klasikinius dėsnius: pirma parduodame, paskui galvosime. Tai lėmė itin spartų ir agresyvų obligacijų kainų kritimą.

Investuojantiems ilgam laikotarpiui, trumpalaikiai obligacijų kainų pokyčiai neturėtų būti labai svarbūs. Išlaikius šiuos skolos vertybinius popierius iki išpirkimo, jei emitentas nebankrutuoja, investuotojas atgauna visą paskolintą sumą ir palūkanas. Kainų pokyčiai antrinėje rinkoje svarbūs tik tuomet, jei nusprendžiama obligacijas parduoti iki išpirkimo.

Taip pat verta pastebėti, kad vasaros viduryje, keičiantis lūkesčiams ir sentimentui dėl bazinių palūkanų pokyčių, obligacijų kainos stabilizavosi. Tiesa, kaip ir kalbant apie akcijas, tokie lūkesčiai yra pavojingi. Paaiškėjus, kad centriniai bankai stabdyti neketina, obligacijų kainos gali vėl pradėti kristi.

Budrumas ir atsargumas

Rizikų apstu visur, tačiau labai svarbu nepasiduoti emocijoms ir prisiminti, kad investavimas yra ilgalaikis procesas. Ir čia kalbame apie dešimtį ar kelias dešimtis metų. Istoriniai duomenys rodo, kad per ilgą laikotarpį kapitalo rinkos yra linkusios augti ir atnešti apčiuopiamos teigiamos grąžos. Žinoma, labai svarbu tai daryti periodiškai.