Dempingas – tai prekybos politikos forma, kai eksportuojamos prekės ar paslaugos parduodamos už savikainą ar netgi mažiau savikainos, siekiant užkariauti naujas rinkas.
Dempingu vadinamas ir valiutos ar vertybinių popierių realizavimas žemiau rinkos kurso, siekiant numušti jų kainą (kursą).
Nustatant dempingą taikytina tokia taisyklė. Jeigu kokia nors šalis taiko žemas dempingo kainas, tai tų prekių kainų šalies viduje ir užsienio šalyse skirtumas turi būti mažesnis negu prekių transportavimo kaštai ir tai prekei nustatyto muito dydis.
Siekiant įsigalėti užsienio rinkose dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pasitraukia iš konkurencinės kovos arba su jais sudaromas kontrolinis susitarimas. Po to kainos gali būti pakeliamos ir viršyti iki dempingo buvusį lygį.
Taip pat dempingą taiko įmonės, nebegalinčios dalies produkcijos realizuoti savo šalies vidaus rinkoje (taip jos gauna didesnę ekonomiją dėl gamybos masto) arba pagaminusios per daug.
Dempingas plačiausiai buvo taikomas 3 ir 4 dešimtmečiuose. Nemaža bylų buvo ir aštuntame dešimtmetyje. Viena iš tokių – „Sony“ byla JAV 1970 m. Tyrimai parodė, jog „Sony“ JAV parduoda televizorius po 180 dolerių, o Japonijoje po 333. 1975 m. JAV apkaltino automobilių gamintojus iš 8 šalių dempinguojant JAV rinką. JAV pareikalavo joje taikyti tas pačias kainas kaip namuose.
Pavyzdžių pasitaikė ir XXI amžiuje. 2006 m. vasarį Europos prekybos komisaras Peteris Mandelsonas patvirtino, kad atlikus Europos Komisijos tyrimą rasti įrodymai, jog odiniai batai iš Kinijos ir Vietnamo parduodami dempingo kaina. Paaiškėjo, kad Kinijos ir Vietnamo valdžia smarkiai kišasi į odinės avalynės sektorių: teikia pigias paskolas, taiko terminuotą atleidimą nuo mokesčių, mažesnį žemės nuomos mokestį, netinkamai vertina turtą.
ES yra priėmusi keletą prekybos apsaugos priemonių, kurias gali naudoti kovoje su nesąžininga prekyba. Viena iš jų – taikyti antidempingo muitus.